Elzbieta Kardelienė

Elzbieta Kardelienė-Raciborskaitė (1900 m. lapkričio 17 d. Piatigorskas – 1999 m. gegužės 7 d. Monrealis, palaidota Vilniuje) – Lietuvos dainininkė (lyrinis koloratūrinis sopranas).

"},"veikla":{"wt":"[[Lietuva|Lietuvos]] dainininkė (lyrinis koloratūrinis sopranas)."},"sritis":{"wt":""},"įstaigos":{"wt":""},"pareigos":{"wt":""},"išsilavinimas":{"wt":""},"alma_mater":{"wt":""},"doktorantūros_vadovas":{"wt":""},"studentai":{"wt":""},"žinomas":{"wt":""},"apdovanojimai":{"wt":""},"parašas":{"wt":""},"pastabos":{"wt":""}},"i":0}}]}'>Elzbieta Kardelienė-RaciborskaitėElzbieta Kardelienė ir Kipras Petrauskas Leo Delibo operoje "Lakmė" XX a. 4 deš.Gimė 1900 m. lapkričio 17 d.
PiatigorskasMirė 1999 m. gegužės 7 d. (98 metai)
Monrealis, palaidota VilniujeSutuoktinis (-ė) Jonas KardelisVeikla Lietuvos dainininkė (lyrinis koloratūrinis sopranas).

Biografija

redaguoti

Vyras Jonas Kardelis. 1923-1930 m. mokėsi dainavimo pas V. Grigaitienę Kauno muzikos mokykloje, kompozicijos pas J. Gruodį. 1932-1934 m. stažavo Romos Šv. Cecilijos akademijoje pas E. Gibodo.

1930 m. debiutavo Valstybės teatre (Violeta, Džiuzepė Verdis. Traviata), jame dainavo iki 1944 m. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, viena Detmoldo Lietuvių tremtinių operos organizatorių ir solisčių. 1948 m. apsigyveno Kanadoje. Koncertavo Monrealyje, Toronte, Hamiltone, Vinipege, Čikagoje, Klyvlende, Bostone, Ročesteryje, Niujorke. 1949 m. Monrealyje įsteigė muzikos studiją (dainavimas, fortepijonas, muzikos teorija). Iš viso 22 operose dainavo apie 600 spektaklių.^[1]

Svarbiausi vaidmenys

redaguoti

Džuljeta – Šarlis Guno. Romeo ir Džuljeta
Džilda – Džiuzepė Verdis. Rigoletas
Lakmė – Leo Delibas. Lakmė
Siuzana – Volfgangas Amadėjus Mocartas. Figaro vedybos
Rozina – Džoakinas Rosinis. Sevilijos kirpėjas

Jonas Klimas. Elzbieta Kardelienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 413 psl.

[1] Jonas Klimas. Elzbieta Kardelienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 413 psl.

[1]