Eklektika (architektūra)

Eklektika (sen. gr. ἐκλεκτός 'išrenkantis') – meninė architektūros kryptis, vienoje struktūroje bet kokiais deriniais naudojanti įvairių praėjusių laikų menines formas; dažniausiai pasireiškia iš esmės keičiantis meninėms sistemoms. Eklektika atsirado vėlyvojoje antikoje, išpopuliarėjo XVI a. pabaigoje.

Kitos formuluotės:

• Nenatūralus, antrinis skirtingos kilmės turinio ir formų elementų derinys, nesukuriantis stilistinio vientisumo; prieštaringas skirtingų stilių elementų derinys vienoje kompozicijoje.
• Įvairių meninių elementų derinys, originaliųjų stilių nuosmukio laikotarpiais sukuriantis sudėtingos kompozicijos pseudostilių. Eklektika semiasi įkvėpimo iš įvairių istorinių stilių, tampa meninio išsilavinimo ir kūrybos pagrindu, grįstu plačia , atsirinkimu ir formų komponavimu. Eklektinis menas paprastai naudojamas kaip įspūdinga naujo tipo materialiosios kultūros, dar neišvysčiusios savo stiliaus, dekoracija.

Išnašos

1. M. Jurkėnienė, red. (2004-02-02, red. 2019-01-10). „Eklektika“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-05-28. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
2. Nikolaus Pevsner, Hugh Honour, John Fleming (1992). Lexikon der Weltarchitektur (3 leid.). München: Prestel. ISBN 3-7913-1238-3.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
3. Юсупов Э. С. (1994). Словарь терминов архитектуры. СПб.: Фонд "Ленинградская галерея". ISBN 5-85825-004-1.
4. Власов В. Г. Теория формообразования в изобразительном искусстве. Учебник для вузов. — СПб.: Изд-во С-Петерб. ун-та, 2017. — C. 260
5. Аполлон. Изобразительное и декоративное искусство. Архитектура. Терминологический словарь. — М.: НИИ теории и истории изобразительных искусств РАХ—Эллис Лак, 1997. — С. 695