Dzintarės mūšis

Livonijos konfederacijos žemėlapis XIII a. Livonijos ordino kariuomenė iš Kuldygos (Goldingen) judėjo į Kuršo vyskupijos teritorijoje buvusias Dzintarės ir Aizputės pilis.

Data	1261 m.
Vieta	Dzintarė, Kuršas
Rezultatas	Livonijos ordino pergalė

Konflikto šalys

Livonijos ordinas

kuršiai

Vadovai ir kariniai vadai

Georg von Eichstätt

Dzintarės mūšis – 1261 m. Livonijos ordino surengtos kampanijos prieš Kuršą dalis, kuršių Dzintarės pilies (netoli Durbės) apsiaustis, šturmas ir sunaikinimas. Kampanija buvo Durbės mūšio tęsinys, sąlygotas pietų kuršių sąjungos su žemaičiais ir atsisakymo nuo Kuršo vyskupo bei Kryžiuočių ordino siuzereniteto. Kampanijos įvykiai ir mūšis aprašyti Eiliuotoje Livonijos kronikoje.

Po pralaimėjimo Durbės mūšyje Livonijos ordino riterių susirinkime buvo nuspręsta atkeršyti kuršiams už šį pralaimėjimą. Šiam antpuoliui Livonijos ordino magistro pareigas einantis Georgas fon Eichštetas (Georg von Eichstätt) į Rygą sukvietė ordino kariuomenę. Kariuomenei vadovauti Eichštetas paskyrė vieną riterį, o pats grįžo į savo rezidenciją Siguldos pilyje kaip Ordino landmaršalas, kad apsaugotų Livoniją nuo galimo lietuvių įsiveržimo.

Ordino teritorijų vadai žygyje dalyvavo su kviestiniais vokiečių riteriais ir vietiniais „krašto žmonėmis“ (latviais, lyviais ir estais). Ordino pajėgos judėjo senuoju kuršių karo keliu iš Rygos į Kuldygą, kur juos džiugiai sutiko pilies garnizono riteriai su savo vasalais kuršiais.

Pirmuoju kryžiuočių atakos objektu tapo Tebros ir Aluokstės upių santakoje ties Aprikiais į pietryčius nuo Paviluostos buvusi lietuvių (žemaičių) algininkų saugota Dzintarės (vok. Dsintern, Sintelîn) pilis. Lietuvių ar žemaičių pajėgų buvimas kuršių pilyje aiškinamas ir Eiliuotosios Livonijos kronikos teiginiu, kad po Durbės mūšio kuršiai tapo pagonių (t. y. žemaičių) valdiniais.

Mūšio eiga aprašyta Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Kovos metu kryžiuočiams pavyko į apsauginį griovį primesti medienos ir ją padegti. Ugnis netruko persimesti į pilį. Mėginusius iš jos ištrūkti gynėjus vokiečiai žudė ir stūmė atgal į liepsnas; ištrūkti leidę tik moterims ir paaugliams (der jungen Kûren), čia pat ir jas, ir juos imdami nelaisvėn. Liepsnose žuvo visi nenorėję pasiduoti pilies gynėjai. Užpuolikai išžudė visus jos gynėjus, įskaitant vyresnius nei vienuolikos metų berniukus ir moteris.

Sunaikinę Dzintarę, kryžiuočiai patraukė į Aizputės pilį. Žinoję apie Dzintarės gynėjų likimą, Aizputės kuršiai pasidavė be kovos. Vokiečiai, paėmę įkaitais kilmingųjų vaikus, džiūgaudami per Kuldygą grįžo į Rygą.