Diunkerko operacija

Diunkerko operacija
Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos mūšis
Paplūdimyje evakuacijos laukiantys britų kariai
Data 1940 m. gegužės 26 – birželio 4 d. Vieta Prancūzija, Diunkerkas ir Lamanšo sąsiauris Rezultatas Sėkmingas atsitraukimas 338 226 karių evakuacija
Konflikto šalys
Didžioji Britanija  Belgija  Kanada  Prancūzija  Nyderlandai Lenkija	Vokietija
Vadovai ir kariniai vadai
Lord Gort Bertram Ramsay Harold Alexander William Tennant Robert Peverell Hichens J.M. Charles Abrial	Gerd von Rundstedt Hermann Göring

Diunkerko operacija (kodinis pavadinimas – Dynamo) – daugiau kaip 338 000 Sąjungininkų karių evakuacija laivais iš Diunkerko uosto apylinkių šiaurės Prancūzijoje į Didžiąją Britaniją per Antrąjį pasaulinį karą. Vyko 1940 m. gegužės 26 – birželio 4 d. Operacija prasidėjo po to, kai didelis skaičius Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karių buvo atkirsti ir apsupti Vokietijos kariuomenės per 6 savaites trukusį Prancūzijos mūšį.

1939 m. rugsėjį Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, Prancūzija ir Britų imperija paskelbė Vokietijai karą ir įvedė ekonominę blokadą. Didžiosios Britanijos ekspedicinis korpusas išsiųstas padėti ginti Prancūziją. Po Keistojo karo (1939 m. spalis – 1940 m. balandis), 1940 m. gegužės 10 d. Vokietija įsiveržė į Belgiją, Nyderlandus ir Prancūziją. Trys Vokietijos tankų korpusai puolė per Ardėnus ir veržėsi į šiaurės vakarus link Lamanšo sąsiaurio. Gegužės 21 d. vokiečių kariuomenė palei šiaurinę Prancūzijos pakrantę apsupo britų ekspedicinį korpusą, Belgijos pajėgų likučius ir tris Prancūzijos armijas. Britų ekspedicinio korpuso vadas generolas vikontas J. Gortas suprato, kad evakuacija per Lamanšo sąsiaurį yra geriausias sprendimas, ir ėmė planuoti pasitraukimą į artimiausią tinkamą Diunkerko uostą.

Gegužės 23 d. armijų grupės „A“ vadas generolas pulkininkas Gerdas fon Rundštetas įsakė sustabdyti puolimą. Adolfas Hitleris kitą dieną patvirtino šį įsakymą ir nurodė Vokietijos vyriausiajai vadovybei informuoti frontą. Sunaikinti apsuptą britų ekspedicinį korpusą, Prancūzijos ir Belgijos armijas pavesta liuftvafei (gegužės 26 d. šis įsakymas atšauktas). Tai suteikė Sąjungininkams laiko įrengti gynybinius įtvirtinimus ir atitraukti didelius kariuomenės kontingentus, kad galėtų kautis Diunkerko mūšyje. Gegužės 28–31 d. Lilio apsiaustyje likę 40 000 Prancūzijos 1-osios armijos karių vykdė vilkinimo operaciją prieš 7 Vokietijos divizijas, įskaitant 3 tankų divizijas.

Pirmąją operacijos dieną evakuoti vos 7669 Sąjungininkų kariai, tačiau iki 8 operacijos dienos pabaigos greitai suburta daugiau kaip 800 laivų flotilė išgelbėjo 338 226 karius. Daugeliui karių pavyko nuo uosto apsauginio molo įlipti į 39 britų Karališkojo laivyno, 4 Kanados jūrų laivyno, mažiausiai 3 Prancūzijos jūrų laivyno eskadrinius minininkus ir daugybę civilinių prekybos laivų. Kiti turėjo bristi iš paplūdimių, valandas laukdami vandenyje. Kai kurie perkelti į didesnius laivus, kurie praminti „Diunkerko laiveliais“ – šimtų (apie 850) prekybos laivų, žvejybos laivų, pramoginių laivų, jachtų ir gelbėjimosi valčių, atgabentų iš Didžiosios Britanijos, flotilė.

Per Prancūzijos kampaniją britų ekspedicinis korpusas neteko 68 000 karių ir turėjo palikti beveik visus savo tankus, transporto priemones ir ginkluotę. Birželio 4 d. Bendruomenių Rūmuose pasakytoje kalboje Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis šį įvykį pavadino „milžiniška karine katastrofa“, sakydamas, kad „visos britų armijos šaknys, branduolys ir smegenys“ buvo įstrigusios Diunkerke ir pasmerktos žūti arba patekti nelaisvėn. Karių evakuaciją jis pavadino „išgelbėjimo stebuklu“. V. Čerčilis taip pat priminė šaliai, kad „turime būti labai atsargūs ir šio išgelbėjimo nelaikyti pergalės požymiais. Karai nelaimimi evakuacijomis“.

Išnašos

1. Sweeting 2010.
2. McIntyre 2017.
3. Encyclopædia Britannica.
4. Ellis 2004, p. 197.
5. „Dunkerque’o operacija“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-12-10.
6. Churchill 2003, p. 212.
7. Churchill 1949, p. 115.