- Kitos reikšmės – Didžiosios Lenkijos sukilimas (reikšmės).
| Didžiosios Lenkijos sukilimas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Tautų pavasaris | |||||||||
Miloslavo mūšis, 1868 m. Juliusz Kossak paveikslas. | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| Lenkų sukilėliai | Prūsijos karalystė | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Liudvikas Mieroslavskis | Friedrich August Peter von Colomb | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 20 000 (pradžioje) 4 000–5 000 (prieš prūsų puolimą) | 30 000–40 000 | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 640 žuvusiųjų | 500 žuvusiųjų | ||||||||
Didžiosios Lenkijos sukilimas (lenk. Powstanie wielkopolskie), lenkų istoriografijoje dar vadinamas Poznanės sukilimu (lenk. Powstanie poznańskie), – nesėkmingas lenkų sukilimas prieš Prūsijos karalystės valdžią Tautų pavasario metu. Daugiausia kovų vyko Didžiojoje Lenkijoje, tačiau susirėmimai ir protestai vyko ir Prūsijos provincijoje bei Silezijoje.
Sukilimas
Sužinojus apie kovo revoliuciją Berlyne, kovo 20 d. Poznanėje buvo įkurtas Nacionalinis komitetas, prie kurio prisijungė iš kalėjimo paleisti aktyvistai, susiję su pasirengimu 1846 m. sukilimui (Liudvikas Mieroslavskis ir Karolis Libeltas). Komitetas paskelbė nepriklausomybę, atsisakydamas tiesiogiai prijungti dalį Poznanės prie Prūsijos karalystės, ir pradėjo organizuoti ginkluotąsias pajėgas. Vyriausiuoju sukilimo vadu tapo L. Mieroslavskis.
Komitete buvo du sparnai: kairysis, kurio tikslas buvo liaudies sukilimas ir kova prieš monarchiją, ir dešinysis, siekiantis susitarimo su Prūsijos karaliumi mainais už Poznanės didžiosios kunigaikštystės autonomijos suteikimą.
Karinė tarnyba tapo privaloma vyrams nuo 17 iki 50 metų. Po kelių dienų Poznanėje buvo įsteigti dvidešimt septyni kariuomenės formavimo centrai. Valstiečiams buvo pažadėta nuosavybės teisė į žemę, bežemiai turėjo gauti žemės sklypus, o visi, kurie stos į ginkluotą kovą už Lenkijos nepriklausomybę, pagal savo sugebėjimus turės pirmumo teisę į pareigas. Sukilimą rėmė pulkininko Jablkovskio vadovaujamas linijinių pėstininkų pulkas iš Poznanės. Balandžio mėn. beveik visoje Poznanės didžiojoje kunigaikštystėje vyko vietinių sukilėlių ir Prūsijos kariuomenės susirėmimai. 1848 m. balandžio 11 d. komitetas pasirašė susitarimą su Prūsijos valdžios atstovu Jaroslavece. Mainais už pažadą suteikti autonomiją daliai Poznanės krašto buvo susitarta išformuoti didžiąją dalį sukilėlių būrių (dalgininkų). Pastarieji šį susitarimą priėmė kaip išdavystę, tačiau dauguma pajėgų buvo išformuotos. Vis dėlto prūsai savo pažado nesilaikė ir ėmėsi likviduoti kitas sukilėlių pajėgas (Didžiosios Lenkijos Ksionžo mūšis). Atsakydami į tai, vis dar buvę lenkų daliniai aktyviai priešinosi ir iškovojo kelias pergales (prie Miloslavo ir Sokolovo). Nepaisant to, sukilėlių būriai buvo nugalėti. Gegužės 8 d. buvo pasirašyta kapituliacijos sutartis, tačiau kitose Didžiosios Lenkijos centrinės ir vakarinės dalies vietovėse dar vyko mūšiai: prie Buko, Rogalino ir Rogalineko, taip pat prie Doktorovo, tačiau juos laimėjo prūsai. Galiausiai pagrindinės Mieroslavskio pajėgos pasidavė gegužės 9 d. prie Bardo.
Šiaurės kampanija
Pranešimai apie pagrindinių sukilėlių pajėgų pasidavimą iš pradžių nepasiekė Poznanės didžiosios kunigaikštystės šiaurinės dalies – Palukės. Ten taip pat jau mėnesį vyko susirėmimai (pvz., balandžio 5 d. prūsai prie Labišyno išžudė lenkų kavaleristus). Gegužės 8 d. naktį, kai Didžiojoje Lenkijoje buvo priimamas sprendimas pasiduoti, dalgininkai iš Vongroveco, Golančo ir Šubino apylinkių, remiami vietinių sukilėlių, trumpame mūšyje užėmė Kcynią. Tai buvo paskutinė didelė sukilėlių sėkmė regione. Tačiau nuo likusios Didžiosios Lenkijos dalies izoliuoti kariai neturėjo jokių šansų pasipriešinti reguliariajai kariuomenei. Gegužės 17 d. prie Žnino kapituliavo paskutinis didelis sukilėlių dalinys.
Represijos pasibaigus sukilimui
Poznanės tvirtovėje buvo įkalinta 1 500 lenkų, daugiausia kovose dalyvavusių valstiečių, kuriems Prūsijos valdžia nuskuto galvas plikai ir paženklino chemine medžiaga, nuo kurios liko nuolatinės žaizdos ant rankų, ausų ir veidų. Apskritai su kaliniais buvo žiauriai elgiamasi, jie buvo nuolat mušami ir žeminami. Lenkų istorikas Stefanas Kienievičius (Stefan Kieniewicz) 1935 m. išleistame moksliniame darbe, analizuojančiame sukilimą, rašo, kad kaltę dėl to prisiėmė prūsų generolas Frydrichas Augustas Pėteris fon Kolombas (Friedrich August Peter von Colomb) ir jo žemesnio rango karininkai, o incidentas buvo plačiai nušviestas lenkų spaudoje. Pats Mieroslavskis, kurio motina buvo prancūzė ir kuris iki 1846 m. gyveno Paryžiuje, po Prancūzijos diplomatinio protesto buvo paleistas į laisvę ir vadovavo vokiečių sukilėlių daliniams Badeno revoliucijos ir Pfalco sukilimo metu per 1848 m. revoliucijas Vokietijos žemėse.
Vėliau vietoj Poznanės didžiosios kunigaikštystės buvo įkurta Poznanės provincija, o Prūsijos vyriausybė atmetė bet kokias autonomijos idėjas. Kaip Prūsijos provincija ji turėjo būti visiškai įtraukta į Vokietijos konfederaciją, tačiau 1849 m. kovo 28 d. Frankfurto parlamentui baigus rengti Vokietijos konstituciją, nei Poznanės provincija, nei Vakarų Prūsija nebuvo paminėtos. Todėl dar 17 metų, kol 1866 m. buvo įkurta Šiaurės Vokietijos sąjunga, buvo vengiama oficialios lenkų žemių integracijos į Vokietiją.
Pasipriešinimas po sukilimo
Po sukilimo vykdytos represijos sustiprino neigiamą lenkų visuomenės reakciją. Kai kurie pasisakė už ginkluotą kovą už nepriklausomybę ir įkūrė „Poznanės komitetą“ (Komitet Poznanski), kuris atstovavo demokratiškai nusiteikusiems žemvaldžiams ir intelektualams, arba socialistinę „Plebėjų sąjungą“ (Związek Plebejuszy). Abi organizacijos siekė sukilimo, kuris apimtų visas tris padalytos Lenkijos dalis. Kiti lenkų aktyvistai, daugiausia dvarininkai ir inteligentijos atstovai, atsisakė ginkluoto sukilimo ir ėmė propaguoti organiško darbo doktriną stiprinant ekonominį potencialą ir švietimo lygį, ragindami: „Dabar mes eisime prieš prūsus ne dalgiais, o balsais“, ir nusprendė sutelkti jėgas į savo ekonominių ir politinių pozicijų stiprinimą, prieš ryždamiesi karinei konfrontacijai.
1849 m. gegužę vykusiuose rinkimuose į Prūsijos Landtagą lenkų delegatai gavo 16 iš 30 Poznanės provincijos vietų. Trys lenkų atstovai taip pat buvo išrinkti iš Pomerelijos, jiems vadovavo Ignacas Lyskovskis (Ignacy Łyskowski), dvarininkas ir žurnalistas, Kulmo mieste leidęs lenkišką laikraštį „Szkółka Narodowa“. Mozūrijos Gustavas Gizevijus (Gustaw Gizewiusz) buvo išrinktas Rytų Prūsijoje, bet netrukus mirė.Silezijoje į Prūsijos parlamentą taip pat buvo išrinktas lenkų pastorius Juzefas Šafranekas (Józef Szafranek). Savo ruožtu lenkų partijos, protestuodamos prieš inkorporacijos pastangas, iš esmės boikotavo Lenkijos žemėse vykusius rinkimus į Vokietijos konstitucinį parlamentą.
1848 m. vasarą liberalūs politikai, vadovaujami grafo Augusto Cieškovskio (August Cieszkowski), įkūrė „Lenkų lygą“. Jos tikslas buvo stiprinti lenkų tautinę savimonę, kelti jų gyvenimo lygį, ginti katalikų tikėjimą ir lenkų žemes. 1848 m. rudenį jai priklausė jau 40 000 narių. Jos pagrindiniam direktoratui vadovavo grafas Gustavas Potvorovskis (Gustaw Potworowski). Organizacija rėmė lenkų kaimo gyventojų žemės ūkio reformas, skleidė informaciją, susijusią su žemės ūkio gerinimu ir pilietinės vienybės stiprinimu. Nors ji buvo visiškai teisėta ir nepažeidė jokių įstatymų, 1850 m. Prūsijos vyriausybė ją išformavo. Praktiškai jos nariai tęsė veiklą ir netrukus buvo įkurta daugybė vėlesnių organizacijų, kurios paskatino lenkų pasipriešinimą Prūsijos kontroliuojamose lenkų žemėse, paremtą ekonominiu ir teisiniu pasipriešinimu. Silezijoje Didžiosios Lenkijos judėjimas užmezgė ryšius su Juzefu Lompa (Józef Lompa) ir Emanueliu Smolka (Emanuel Smołka), kurie organizavo lenkų tautinį judėjimą Aukštutinėje ir Žemutinėje Silezijoje. 1848 m. taip pat buvo lūžio taškas lenkų nacionaliniam judėjimui Pomerelijoje, kuris sulaukė miestiečių ir lenkų valstiečių paramos, o ypač stiprios paramos tarp lenkų dvasininkų, kuriems priešišką politiką vykdė Pelplino vokiečių vyskupija. Po sukilimo nacionalinis judėjimas Pomerelijoje nusprendė siekti savo tikslų teisinėmis priemonėmis ir tokios pozicijos laikėsi iki Pirmojo pasaulinio karo.
Žymesni sukilėliai
- Tytus Działyński (1796–1861)
- Karol Libelt (1807–1875)
- Władysław Niegolewski (1819–1885)
Išnašos
- Reichel, Peter. Robert Blum - ein deutscher Revolutionär (vokiečių). p. 120.
- Jerzy Zdrada - Historia Polski 1795-1918 Warsaw, Wydawnictwo Naukowe PWN 2007; p. 268, 273-291, 359-370
- Rakowski 1900.
- Polak 1986, p. 114-123.
- Grabski & Kozłowski 1966, p. 462- 469.
- Polak 1986, p. 116-118.
- Powstanie Wielkopolskie, 1848, Wielkopolskie Muzeum Niepodległości, 2021 m. Nuoroda tikrinta 2025-03-26.
- Adam Busse, Wiosna Ludów 1848–1849 czyli rewolucja w Europie Czytaj więcej, Histmag.org, 2023-04-27. Nuoroda tikrinta 2025-03-26.
- „Pismo z VII 1848 roku do posłów polskich wybranych do sejmu pruskiego w wyborach majowych 1848 r. Precyzujące zakres spraw, jakie powinni poruszyć na forum sejmu - Katalog Skarbów - Skarby Dziedzictwa Narodowego - Polska.pl“. Suarchyvuotas originalas 2011-09-28. Nuoroda tikrinta 2009-03-08.
- „Pismo z VII 1848 roku do posłów polskich wybranych do sejmu pruskiego w wyborach majowych 1848 r. Precyzujące zakres spraw, jakie powinni poruszyć na forum sejmu - Katalog Skarbów - Skarby Dziedzictwa Narodowego - Polska.pl“. Suarchyvuotas originalas 2011-09-28. Nuoroda tikrinta 2009-03-08.
- Anglia wobec sprawy polskiej w okresie Wiosny Ludów 1848–1849 Zdzisław Jagodziński Instytut Historii PAN, 1997, p. 155
- Stefan Kieniewicz, Społeczeństwo polskie w powstaniu poznańskiem 1848 roku Towarzystwo Naukowe Warszawskie, Warsaw, 1935
- Thomas Urban, Von Krakau bis Danzig, Munich 2000, ISBN 978-3-406-46766-0
- Mierosławski's report on the Baden campaign (1849)
- Norman Davies, Friedrich Griese, Bronisław Geremek, Im Herzen Europas, Geschichte Polens
- Makowski, Krzysztof (1996). Das Großherzogtum Posen im Revolutionsjahr 1848/49 (vokiečių). Munich: Oldenbourg. ISBN 978-3-486-56012-1.
- Makowski, Krzysztof (1999 m. pavasaris). „Poles, Germans And Jews In The Grand Duchy Of Poznan in 1848: From Coexistence To Conflict“. East European Quarterly.
- Andrzej Chwalba - Historia Polski 1795-1918 Wydawnictwo Literackie 2000 Kraków . 175-184, 307-312
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Didžiosios Lenkijos sukilimas (1848), Kas yra Didžiosios Lenkijos sukilimas (1848)? Ką reiškia Didžiosios Lenkijos sukilimas (1848)?