Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė – Lenkijos dalinė kunigaikštystė, egzistavusi nuo 1138 m. iki 1320 m. dabartinės Lenkijos vakarinėje dalyje, Didžiosios Lenkijos istoriniame regione. Kunigaikštystės sostinė buvo Poznanė, todėl kunigaikštystė dar vadinama Poznanės kunigaikštyste, bet taip pat buvo du kiti svarbūs miestai, Gnieznas ir Kališas, kuriuose kartais reziduodavo atskiros kunigaikščių linijos.

lenk. Książęta wielkopolscy
Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė

←

1138 – 1320

Herbas

. Kunigaikštystė 1138

Sostinė

Poznanė

Valdymo forma

Monarchija

Didžiosios Lenkijos kunigaikštis

1138-1179

Meška III Senasis

1314-1320

Vladislovas Lokietka

Era

Viduramžiai

Istorija

Po kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1138 m., pagal jo paliktą testamentą Lenkija buvo padalinta į penkias kunigaikštystes keturiems sūnums. Taip suformuota Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė, kuri atiteko trečiajam sūnui Meškai III Senajam. Pietuose ji ribojosi su Silezijos kunigaikštyste, o rytuose - su Senjorato provincija. Iš pradžių Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė valdė tik dalį istorinio Didžiosios Lenkijos regiono, nes jo rytinė dalis su Kališo ir Gniezno miestais priklausė Senjorato provincijai.

1173 m. pagal paveldimumo principą Meška gavo ir Senjorato provinciją, tačiau netrukus susidūrė su sukilimu, kuriam vadovavo jo jaunesnysis brolis Kazimieras II Teisusis ir sūnus . Jiems net pavyko išvyti Mešką iš Lenkijos, tačiau radęs prieglobstį Pomeranijos kunigaikštystėje, 1181 m. jis grįžo ir atsikariavo savo žemes, kartu prisijungdamas Gniezną ir Kališą, o trumpam ir Kujaviją. Iki pat savo mirties 1202 m. Meška aktyviai dalyvavo kovoje su broliu o vėliau jo sūnumi dėl Senjorato provincijos (taigi ir visos Lenkijos) sosto. Tuo pačiu jis konsolidavo savo kunigaikštystę.

Kunigaikštystę paveldėjo sūnus , kuris netrukus susidūrė su kitu pretendentu, Odono sūnumi Vladislavu Odonaičiu. Tarp jų kilo karas, kuriame Lazdakojo pusę palaikė Silezijos kunigaikštis Henrikas Barzdotasis bei Lešekas. Odonaičio pusę palaikė Pomerelijos kunigaikštis , o vėliau - Mazovijos kunigaikštis Konradas Mazovietis. Galutinę pergalę šventė Odonaitis, 1229 m. užėmęs visą Didžiąją Lenkiją.

1234 m. Silezijos kunigaikštis Henrikas II Pamaldusis pradėjo užkariavimus Didžiojoje Lenkijoje, kuriam laikui užvaldydamas ją. Tačiau 1241 m. jam žuvus prie Legnicos, vietos kunigaikščių liniją tęsė Vladislovo Odonaičio sūnūs. Iš pradžių broliai ir valdė kartu, bet netrukus ėmė kovoti dėl valdžios. 1247 m. kunigaikštystė padalinta, Kališą atiduodant Boleslovui. Tačiau jau 1249 m. Pšemislas atgavo visas valdas, o po jo mirties vieningą kunigaikštystę paveldėjo Boleslovas.

Boleslovo sūnus Pšemislas II Didžiąją Lenkiją valdyti pradėjo 1279 m. Ir susidūrė su augančia jėga. Pšemislas tapo vienu didžiausių Lenkijos vienytojų, 1295 m. pirmą kartą istorijoje titulavęsis visos Lenkijos karaliumi ir taip įkūręs Lenkijos karalystę.

Jau kitais metais jį nužudžius, Didžioji Lenkija liko be įpėdinio. Čia svarbiausiais pretendentais tapo iš Kujavijos ir iš Silezijos. Jų konkurenciją 1300 m. trumpam nutraukė iš Bohemijos, prijungęs Didžiąją Lenkiją prie savo efemeriškos imperijos. Po šio karaliaus mirties Didžiojoje Lenkijoje kuriam laikui įsivyravo suirutė, ir tvarką atkurti pavyko tik 1314 m. Vladislovui Lokietkai. Šis 1320 m.kunigaikštystę galutinai panaikino, įkorporuodamas ją į Lenkijos karalystę. Kunigaikštystės teritorijoje sukurtos dvi vaivadijos - Poznanės ir Kališo.

Kunigaikščiai

1138-1202 Meška III Senasis, tarpais Kališas buvo valdomas jo sūnų;
1202–1227 , Tarpais Kališą valdė Vladislovas Odonaitis;
1229–1234 ;
1238–1241 Henrikas II Pamaldusis, iš Silezijos;
1241–1247 ir ;
1250–1253 Pšemislas I;
1257–1277 Boleslovas Pamaldusis;
1279–1296 Pšemislas II;
1296–1300 iš Kujavijos;
1300–1305 iš Bohemijos;
1305–1309 , iš Silezijos;
1309–1312 suirutė
nuo 1314 Vladislovas Lokietka.

Gniezno ir Kališo kunigaikščiai

Gnieznas ir Kališas buvo dažniausiai valdomi kartu su Poznane, todėl jų kunigaikščių linija dažniausiai sutapo su Poznanės kunigaikščių linija, bet kartais šiuose miestuose rezidavo atskiros dinastinės atšakos.

Kališo kunigaikščiai
- 1177–1182 Kazimieras II Teisingasis (įkūrė)
- 1191–1193
- 1193–1194
- 1207–1217 ;
- 1247–1249 ;

Gniezno kunigaikščiai
- 1177–1182 Kazimieras II Teisingasis (įkūrė)
- 1234–1238 ;
- 1249–1250 ;