Didžioji depresija

Didžioji depresija (angl. Great Depression) – didžiausia pasaulinės ekonomikos krizė istorijoje, prasidėjusi 1929 ir trukusi maždaug iki 1939 m. Beveik visose pasaulio šalyse krentančios pajamos (žemėjanti bendroji paklausa) sukėlė gamybos smukimą, augantį nedarbą, bankrotų bangą, krito kainos – prasidėjo defliacija. Žemiausias krizės taškas JAV buvo 1933 m., kai bendrasis nedarbo lygis pasiekė 25 %, o nedarbas išskyrus žemės ūkio darbuotojus pakilo netgi iki 37 %. Krizės priežastys siejamos su aukso standarto apribojimais, kurie nulėmė monetarinės politikos klaidas, finansų sektoriaus nestabilumu, anticiklinės fiskalinės politikos stoka bei stipriai padidintais muitais.

Krizės priešistorė ir pradžia

Prieš krizę JAV vyko devynerius metus (1921–1929 m.) trukęs spartus ekonomikos augimas. Spekuliacija akcijų biržoje kėlė nerimą, ir norėdamas pristabdyti augančias paskolas akcijų rinkos investicijoms, JAV centrinis bankas 1928-1929 m. didino palūkanų normas, auksas pradėjo plaukti į JAV. Prancūzijos centrinis bankas irgi kaupė aukso atsargas, tuo tarpu kitos šalys jo neteko. Pritrūkus aukso, 1928 m. su ekonominėmis problemomis susidūrė Vokietija ir Brazilija, 1929 m. pradžioje prie jų prisijungė Lenkija, Argentina ir Kanada, o 1929 m. rugpjūčio mėn. nustojo augti ir pati JAV ekonomika. 1929 m. spalio mėn. kilo panika JAV akcijų rinkose, šis įvykis tradiciškai laikomas Didžiosios depresijos pradžia.

Krizės gilėjimas

1930 m. lapkritį ir gruodį, 1931 m. vėlyvą pavasarį bei vasaros pradžioje atskiruose JAV regionuose bankrutavo bankai. 1931 m. gegužės mėn. Austrijoje žlugo didelę reikšmę Europos ekonomikai turintis bankas „Creditanstalt“. 1931 m. rugsėjo mėn. iš aukso standarto pasitraukė Didžioji Britanija, tai sustabdė ekonomikos kritimą šioje šalyje, tačiau sumažėjęs pasitikėjimas sistema padidino aukso paklausą (trūkumą) kitur. 1932 m. vasarą JAV „Dow Jones Industrial Average“ akcijų indeksas buvo praradęs net 89,2% savo vertės lyginant su prieškriziniu rekordu, pasiektu 1929 m. rugsėjį. 1932 m. lapkritį išrinktas būsimasis JAV prezidentas Ruzveltas atsisakė paneigti gandus apie galimą dolerio nuvertinimą aukso atžvilgiu. Tai paskatino aukso nutekėjimą iš šalies, ir bankų panika JAV 1933 m. pradžioje, dar iki inauguracijos, tapo masinė. Palyginus su krizės pradžia, realusis bendrasis nacionalinis produktas JAV nukrito 30,5%, didmeninės kainos sumažėjo 30,8%, o kainos vartotojams nukrito 24,4%.

Ekonomikos atsigavimas

Iš didžiųjų pasaulio ekonomikų krizė anksčiausiai baigėsi Japonijoje. 1931 m. gruodį prasidėjo jenos devalvacija, beveik per metus valiuta dolerio (ir aukso) atžvilgiu nuvertėjo 60%. 1932–1936 m. vyraujant ekspansinei monetarinei ir fiskalinei politikai Japonijos ekonomika augo itin sparčiai, tuo tarpu 1937–1940 m. imperialistinio karo sąlygomis gan didelį Japonijos ekonomikos augimą lydėjo aukšta infliacija.

1932 m. rudenį, sustabdžius Pirmojo pasaulinio karo reparacijų mokėjimus ir įvedus užsienio valiutos keitimo ribojimus, po itin gilios krizės pradėjo atsigauti Vokietijos ekonomika. Sunki ūkio padėtis padėjo Vokietijoje įsigalėti nacizmui, ir 1933 m. kovo mėn. vos pradedant atsigauti ekonomikai rinkimus laimėjo A. Hitlerio vadovaujami nacionalsocialistai. Tolesniam Vokietijos ekonomikos augimui padėjo pasitraukimas iš aukso standarto, dar didesnis operacijų užsienio valiuta kontrolės sugriežtinimas bei vienašalis sprendimas nustoti mokėti užsienio skolas.

1933 m. pavasarį atėjusi į valdžią JAV prezidento Ruzvelto administracija atstatė pasitikėjimą bankine sistema, sustiprino bankų veiklos reguliavimą ir devalvavo dolerį aukso atžvilgiu. Lyginant su žemiausiu tašku 1933 m. kovo mėn., iki 1933 m. vasaros vidurio pramonės gamybos apimtys pašoko daugiau nei pusantro karto. Deja, tolesnis JAV ekonomikos atsigavimas buvo vangus – 1939 m. bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui vos viršijo 1929 m. lygį, o 1938 m. birželio mėn. nedarbas vis dar siekė 20%. Valdžios nurodymai mažinti gamybą ir pasėlių plotus, paskersti gyvulius, riboti verslo konkurenciją, dirbtinai stabilizuoti atlyginimus ribojo ekonomikos potencialą, o per griežta monetarinė politika neleido ekonomikai atsitiesti. Nepaisant to, kad buvo sukurta valstybinė pensijų sistema, finansuoti viešieji darbai bei valstybinės investicijos, išmokėtos didelės premijos veteranams, visgi JAV fiskalinė politika išliko atsargi ir nepakankamai stimuliavo ekonomiką. Mobilizacija per Antrąjį pasaulinį karą išsprendė nedarbo problemą JAV ir užbaigė Didžiąją depresiją, tačiau pragyvenimo lygis karo metu pablogėjo. JAV prezidento F. Ruzvelto 1933–1944 m. ekonominių reformų programa, stipriai padidinusi valstybės įtaką ekonomikai, vadinama Naujuoju kursu (angl. New Deal).

Prancūzijoje ekonomikos nuosmukis užsitęsė ilgiau, pramonės gamybos apimtys pradėjo ženkliai atsilikti nuo kaimyninės Vokietijos. Devalvavus franką aukso atžvilgiu, ekonomika šiek tiek paaugo tik 1937–1939 m.

Krizė Lietuvoje

Per krizę Lietuvoje išaugus nedarbui, darbo užmokestis sumažėjo 30–40%, išvaržius daug valstiečių ūkių vyko streikai.Lito kursas aukso atžvilgiu per krizę išliko nepakitęs (dolerio atžvilgiu litas sustiprėjo), nors tam tikrais laikotarpiais teko imtis apribojimų laisvam valiutos konvertavimui.

Ekonominė situacija Sovietų Sąjungoje

Didžiosios depresijos laikotarpiu Sovietų Sąjunga vykdė didelę industrializacijos programą, pagrindinis resursų šaltinis jai buvo kaimas. Valstiečiai nuskurdo, kilo badas, mirė milijonai žmonių, tuo pat metu Sovietų Sąjunga toliau eksportavo grūdus į užsienį. Sparti sovietinės pramonės plėtra pasaulinės depresijos metu kai kuriems vakarų intelektualams suformavo teigiamą nuomonę apie marksizmą, didėjo komunistų partijų populiarumas vakaruose.

Didžiosios depresijos įtaka ekonomikos mokslo raidai

Ekonomistai, kurių požiūris panašus į šiuolaikinį, gilėjant krizei neturėjo didelės įtakos JAV ekonominei politikai. Dominavo požiūris, kad svarbiausia centrinių bankų užduotis yra stabilizuoti komercinių paskolų ciklą, neleisti jam įsibėgėti ir užtikrinti, kad paskolos finansuotų tik žaliavas ir prekes, taip užkertant kelią spekuliacijoms. Defliacija depresijų metu paprastai buvo interpretuojama kaip natūrali reakcija į prieš tai buvusį ekonominį pakilimą. Didžioji depresija privertė pakeisti požiūrį į ekonomiką, ir po Antrojo pasaulinio karo įsigalėjo keinsizmas. Ši teorija pabrėžė valstybės vaidmenį kovojant su nedarbu, prioritetą teikiant fiskalinei politikai. Nesaikingas ekonomikos skatinimo priemonių taikymas daugelyje valstybių XX a. aštuntajame dešimtmetyje sukėlė stagfliaciją – didelį nedarbą esant aukštai infliacijai. Tiek Didžiąją depresiją, tiek stagfliaciją paaiškino monetarizmas – teorija, ekonomikos ciklus siejanti su centrinių bankų veiklos nulemtais pinigų masės svyravimais. Vėlesni Didžiosios depresijos tyrinėjimai pabrėžė aukso standarto vaidmenį aiškinant Didžiosios depresijos kilmę, jos tarptautinį pobūdį.

Austrų ekonomikos mokyklos krizės analizė

Alternatyvų požiūrį į Didžiąją depresiją pateikė austrų ekonominės mokyklos atstovai Liudvigas fon Mizesas, Maris N. Rotbardas ir Frydrichas fon Hajekas, kritikuodami Keinso teoriją. Jų teigimu, depresiją sukėlė JAV centrinio banko politika 1920-aisiais, kai pinigų ir kredito ekspansija iškraipė santaupų ir investicijų pusiausvyrą, skatindama neefektyvų išteklių paskirstymą bei akcijų burbulą. Jų nuomone, vyriausybės kišimasis krizei prasidėjus – mokesčių didinimas, kainų reguliavimas, darbo užmokesčio politika – tik užkirto kelią natūraliems rinkos prisitaikymo procesams ir pailgino krizę.

Statistika

Pramoninės produkcijos gamybos indeksai nuo 1927 m. iki 1935 m. (1929 m. = 100 %)

	1927	1928	1929	1930	1931	1932	1933	1934	1935
Didžioji Britanija	95	94	100	94	86	89	95	105	114
Kanada	85	94	100	91	78	68	69	82	90
Prancūzija	84	94	100	99	85	74	83	79	77
Vokietija	95	100	100	86	72	59	68	83	96
Italija	87	99	100	93	84	77	83	85	99
Nyderlandai	87	94	100	109	101	90	90	93	95
Švedija	85	88	100	102	97	89	93	111	125
JAV	85	90	100	83	69	55	63	69	79