Didysis Ketvirtadienis

Romos Katalikų bažnyčiose per Didžiojo ketvirtadienio rytą Šv. Mišios nevyksta. Vietoj to katedrose ryte švenčiamos Tikėjimo išpažinimo Mišios ir Eucharistijos šventimo Mišios (Ad Missam Chrismatis),^[3] kurias laiko vyskupas ir kuriose dalyvauja visi vyskupijos kunigai. Toks buvo Romos parapijų paprotys, ypač nuo VII a. pradžios.^[3] Šių Mišių metu kunigai atnaujina šventimų metu duotus įžadus.

Mišios pradedamos pradžios apeigomis ir kolektomis, po kurių vyskupas kreipiasi į kunigus ir susirinkusiuosius su pamokslu. Pamokslo pabaigoje vyksta kunigystės įžadų atnaujinimo apeiga – vyskupas tris kartus klausia kunigų, ar jie nori atnaujinti savo įžadus, tapti panašūs į Kristų, būti ištikimais Dievo slėpinių tarnais ir ištikimai vykdyti kunigiškąją tarnystę. Kunigai atsako: „Norime.“ Tuomet vyskupas kreipiasi į žmones, ragindamas melstis už kunigus ir jį patį, o žmonės jam atsako: "Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!".

Be to, liturgijos metu skaitoma Iz 61,1–3, 8, 9; Apr 1,5–8; Lk 4,16–21.

Didžiojo ketvirtadienio pamaldos turėjo keletą ypatumų. Jau nuo XII amžiaus Milano arkivyskupas kalba maldą už tris raupsuotojo, kurį išgydė Šv. Ambraziejus, palikuonis. Po to procesija, giedant 118 psalmę, nueina į kitą bažnyčią, kur arkivyskupas vieną iš trijų asmenų aprengia naujais drabužiais, nuplauna ir pabučiuoja jam kojas ir jo akivaizdoje aukoja Mišias.

Tą pačią dieną arkivyskupas parengia krizmą bei atgailos sakramentą, nuplauna kojas kunigams, diakonams, giesmininkams ir skaitovams. Buvo skaitomi tekstai iš Išminties knygų, pranašų Danieliaus ir Jonos knygų. Po knygų skaitymo giedama Jono Auksaburnio malda.

Nuo XVI amžiaus Šv. Ambraziejaus apeigos buvo priderintos prie Romos apeigų ir iki šiol praktikuojamos Milano arkivyskupijoje bei Lugano apaštališkojoje administracijoje (Tičino kantonas, Šveicarija).^[4]

Per Didįjį Ketvirtadienį vyksta šventojo Bazilijaus Didžiojo liturgija. Tik šią Didžiosios savaitės dieną pasninkas sušvelninamas, kad būtų galima vartoti vyną ir aliejų.

Kai reikia papildyti sakramentą ligonių komunijai ne po liturgijos, tą dieną konsekruojamas papildomas eucharistinis Avinėlis. Jis pamirkomas, uždengiamas ir paliekamas džiūti iki Didžiojo Šeštadienio, per kurį jis yra padalinamas, visiškai išdžiovinamas žvakės liepsna, o dalelės sudedamos į artoforijų.

Katedrose ir vienuolynuose paprastai atliekama kojų plovimas. Kai reikia konsekruoti naują krizmą, tai daro patriarchai ir kitų autokefalinių Bažnyčių vadovai.

Vakare, po liturgijos, visi uždangalai ir liturginiai drabužiai pakeičiami juodais arba kitokios tamsios spalvos, kad būtų pažymėta Kančios pradžia. Numatyta penktadienio ryto rytmetinė iš anksto švenčiama per Šventosios Kančios pamaldas malda – skaitomos Dvylika Evangelijų. Šiuose skaitymuose pateikiami paskutiniai Kristaus nurodymai mokiniams, pranašystė apie Kristaus malda ir Jo naujasis įsakymas. Dvylika skaitinių yra:

• Jn 13,31–18,1
• Jn 18,1–29
• Mt 26,57–75
• Jn 18,28–19,16
• Mt 27,3–32
• Mk 15,16–32
• Mt 27,33–54
• Lk 23,32–49
• Jn 19:19–37
• Mk 15,43–47
• Jn 19,38–42
• Mt 27,62–66

Nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Atvelykio draudžiama rengti mirusiųjų pagerbimo pamaldas.

Senovės Rytų stačiatikiai švenčia Didįjį ketvirtadienį Didžiosios savaitės metu (pagal vietinius kalendorius). Kiekvieną savaitės dieną jie jie meldžiasi ir klausosi vakarinių pamaldų, o ketvirtadienį (kaip ir šeštadienį) lieka bažnyčioje, ten meldžiasi ir skaito apie Pirmąją liturgiją bei Judo išdavystę.

Armėnų apeigose Didžiojo ketvirtadienio pamaldos yra susijusios su Paskutinės vakarienės atminimu. Per rytines mišias skaitoma Jn. 12, 27-43 (paskutinis viešas Jėzaus pamokslas Jeruzalėje), trečią valandą švenčiamas atgailos sakramentas, o vakare vyksta kojų plovimas. Liturgijos metu kaip paremijos pateikiamos Pr 22,1–18 (Abraomo auka), Iz 61,1–11 (Izaijo pranašystė „Viešpaties Dievo dvasia su manimi...“), po to – apaštalo Pauliaus mokymas apie Viešpaties vakarienę (1 Kor 11, 23-32) ir Evangelijos tekstas apie Paskutinę vakarienę (Mt 26, 17-30).^[5]