Dezinformacija Rusijos invazijos į Ukrainą metu – Rusijos valstybės ir valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos dezinformacijos kampanija, kaip informacinio karo komponentas, 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą metu.
Vykdant šią kampaniją, Rusijos propaganda ir melagienos neigė Ukrainos teisę egzistuoti, kaltino ją esant neonacistine valstybe, vykdančia genocidą prieš rusakalbius, skleidė sąmokslo teorijas, neva šalis kuria biologinius ginklus ir kt. Rusijos propaganda taip pat teigė, neva NATO kontroliuoja Ukrainą bei vysto karinę infrastruktūrą šalyje, siekdama kelti grėsmę Rusijai. Dalį kampanijos vykdė Rusijos finansuojamos internetinės dezinformacijos organizacijos, dar žinomos kaip „trolių fermos“. Ši dezinformacijos kampanija buvo plačiai atmesta kaip netiesa ir kaip tyčia suplanuota siekiant pateisinti invaziją, o dažnai ir genocidinius Rusijos veiksmus prieš etninius ukrainiečius. Rusijos vadovybė taip pat neigė vykdžiusi karo nusikaltimus Ukrainoje, o Rusijos žiniasklaida melagingai apkaltino Ukrainos kariuomenę neva įvykdžius kai kuriuos iš tų karo nusikaltimų.
Pagrindiniai Rusijos dezinformacijos kampanijos tikslai buvo sustiprinti paramą Rusijos invazijai ir susilpninti priešinimąsi jai. Taip pat siekta pasėti nesutarimus tarp Vakarų šalių, kurios remia Ukrainą, konfrontuoti su NATO bei nuslėpti Rusijos karo nusikaltimus arba sukurti įtikinamą jų paneigimo naratyvą.
Rusijos dezinformacija plačiai paplitus ir itin paveiki pačioje Rusijoje dėl informacijos apie karą cenzūros bei dėl to, kad valstybė kontroliuoja didžiąją dalį žiniasklaidos priemonių.
Rusijos naratyvai
Kaltinimai dėl NATO provokacijos ir agresijos
Rusijos propaganda dažnai teigia, kad NATO ir jos „plėtra į rytus“ išprovokavo konfliktą ir kad Rusija turėjo įsiveržti į Ukrainą gindamasi. Dviejose kalbose prieš pat invaziją Vladimiras Putinas pareiškė, kad Ukrainos prisijungimas prie NATO kels grėsmę, ir perspėjo, kad NATO gali pasinaudoti Ukraina netikėtai atakai prieš Rusiją. Jis melagingai tvirtino, kad NATO kuria savo pajėgas ir karinę infrastruktūrą Ukrainoje, o Ukrainos kariuomenę kontroliuoja NATO. Rusijos valstybinė žiniasklaida taip pat melagingai teigė, kad per invaziją žuvo tūkstančiai NATO karių.
Nors Ukraina siekia įstoti į NATO, šalis nėra aljanso narė. 1999 m. Rusija pasirašė Europos saugumo chartiją, patvirtinančią kiekvienos valstybės teisę pasirinkti savo saugumo susitarimus ir jungtis į aljansus, jei to nori. Šalių teisė į kolektyvinę gynybą, t. y. laisvai jungtis į karinius aljansus, taip pat numatyta Jungtinių Tautų Chartijoje. Be to, Rusija pati subūrė Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO).
Putinas tvirtino, kad NATO sulaužė pažadą neleisti prie aljanso prisijungti Vidurio ir Rytų Europos šalims, teigdamas, kad nerašytą pažadą 1990 metais davė JAV ir Vokietijos diplomatai Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui. 1990–1991 metais iš tiesų vyko rimtos diplomatinės diskusijos bei derybos dėl saugumo ateities Europoje po Vokietijos susivienijimo, o JAV valstybės sekretorius Džeimsas Beikeris (James Baker) bei kiti diplomatai aptarė NATO nesiplėtimo į rytus idėją su Gorbačiovu. Tačiau tuometinis JAV prezidentas Džordžas Bušas atsisakė šias idėjas įtvirtinti formaliai, o NATO niekada nedavė oficialaus pažado nepriimti naujų narių. Tokių garantijų ar pažadų nebuvo duota nė vienoje sutartyje su Sovietų Sąjunga, o pati Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti 1991 metų pabaigoje (SSRS griūtis). Nuo tada iki 2022 m. į NATO savo noru įstojo 14 Vidurio ir Rytų Europos šalių. Politologas Filipas Kostelka (Filip Kostelka) teigia, kad daugelis iš šių šalių siekė narystės NATO „norėdamos apsisaugoti nuo Rusijos grėsmės“, o ne dėl to, kad jas kas nors vertė. Iki invazijos paskutinį kartą su Rusija besiribojanti šalis į NATO įstojo 2004 metais.
Putinas ne visada priešinosi NATO. Pasak diplomato Maiklo Makfaulio (Michael McFaul) ir akademiko Roberto Persono (Robert Person), tai rodo, kad Putinas iš tikrųjų netikėjo, jog NATO yra karinė grėsmė. 2002 m. Putinas pareiškė, kad Ukrainos santykiai su NATO nėra Rusijos rūpestis. Rusija negrasino nei dėl Lenkijos įstojimo į NATO 1999 metais, nei dėl Baltijos šalių įstojimo į NATO 2004 metais. Putinas 2005 metais duodamas interviu pareiškė, kad jei Ukraina norės prisijungti prie NATO, „gerbsime jų pasirinkimą, nes tai yra jų suvereni teisė spręsti savo gynybos politiką, ir tai nepablogins mūsų šalių santykių“. Putinas atvirai pasipriešino NATO plėtrai tik 2007 metais, kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje. Nepaisant to, 2010 m. Rusija pagilino bendradarbiavimą su NATO, o karinis aljansas bei Maskva bendradarbiavo iki 2014 metų Krymo aneksijos.
Kai 2014 m. Rusija pradėjo karinį konfliktą su Ukraina, ši oficialiai buvo neutrali šalis ir nesiekė narystės NATO. Po dešimt mėnesių Ukrainos parlamentas balsavo už šio neutralaus statuso panaikinimą, reaguodamas į Rusijos agresiją, ir tik 2022 m. Ukraina pateikė prašymą prisijungti prie NATO, kaip atsaką į invaziją. Akademikas ir buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Stivenas Paiferis (Steven Pifer) teigia, kad pačios Rusijos agresyvūs veiksmai labiausiai pastūmėjo Ukrainą link NATO. Anot „Politico“, aljanso nariai dėl Putino perspėjimų ir grasinimų nesiryžo leisti Ukrainai prisijungti.
Rusijos karas prieš Ukrainą paskatino Suomiją ir Švediją įstoti į NATO, padvigubinant Rusijos sieną su kariniu aljansu. Putinas pareiškė, kad Suomijos narystė nekelia grėsmės, priešingai nei Ukrainos, tačiau perspėjo dėl bet kokio karinių pajėgumų didinimo Suomijoje.
Piteris Dikinsonas (Peter Dickinson) iš Atlanto tarybos teigė, kad Putinas NATO iš tikrųjų priešinasi ne todėl, jog jis mano, kad NATO yra grėsmė, o todėl, kad tai neleidžia „bauginti Rusijos kaimynių“. Akademikas Tomas Kazjė (Tom Casier) teigia, kad Rusijos įvykdyta pietryčių Ukrainos aneksija atskleidžia, jog tikrasis invazijos motyvas yra sukurti „didžiąją Rusiją“, t. y. teritorinė ir politinė ekspansija.
Prieš pat savo mirtį lėktuvo katastrofoje Rusijos oligarchas Jevgenijus Prigožinas apkaltino Rusijos karinę vadovybę meluojant apie NATO agresiją, kad pateisintų invaziją. Prigožinas buvo artimas Putino sąjungininkas, o jo grupuotė „Wagner“ reikšmingai dalyvavo invazijoje.
Anot Vašingtone įsikūrusio Karo studijų instituto:
Putinas 2022 metais įsiveržė į Ukrainą ne dėl to, kad bijojo NATO. Jis įsiveržė, nes manė, kad NATO yra silpna, kad jo pastangos atgauti Ukrainos kontrolę kitais būdais žlugo, o pastatyti prorusišką vyriausybę Kijeve būtų saugu ir paprasta. Jo tikslas buvo ne apginti Rusiją nuo kokios nors neegzistuojančios grėsmės, o išplėsti Rusijos galią, sunaikinti Ukrainos valstybingumą ir sugriauti NATO – tikslų, kurių jis vis dar siekia.
Ukrainos tautos ir valstybingumo neigimas
Rusijos propaganda taikėsi į Ukrainos tautą ir tautinę tapatybę, o ukrainiečius vaizdavo kaip „mažuosius rusus“ arba „vienos Rusijos tautos“ (rus. общерусский народ) dalį. Toks Rusijos imperialistinės ir nacionalistinės retorikos naratyvas palaikytas dar nuo XVII amžiaus, o Rusijos vadovas Vladimiras Putinas reiškė abejonę dėl Ukrainos žmonių identiteto ir šalies teisėtumo. 2021 m. savo esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“ Putinas tvirtino, kad „idėjos apie ukrainiečių žmones kaip nuo rusų atskirą tautą“ neturi „jokio istorinio pagrindo“. Nuo tada Rusijos vadovybė ir žiniasklaida palaikė naratyvą, neva Ukraina visada buvo rusiška. Skelbdamas apie karinę invaziją, Putinas ne kartą neigė Ukrainos teisę egzistuoti, teigdamas, kad ją sukūrė bolševikai ir šalis niekada neturėjo „tikro valstybingumo“. Britų žurnalistas Edvardas Lukasas apibūdino Putino idėjas kaip istorinį revizionizmą. Amerikiečių istorikas, profesorius Timotis Snaideris teigė, jog „idėja, kad diktatorius kitoje šalyje sprendžia, kas yra tauta, o kas ne, yra žinoma kaip imperializmas“. Anot tarptautinių santykių profesoriaus Bjorno Aleksanderio Diubeno (Björn Alexander Düben), Putino teiginiai apie istoriją „neatlaiko rimto akademinio bandymo“ ir tiesiog įgarsina „neoimperialistinį naratyvą“, kuris išaukština šimtmečius trukusį Rusijos represinį valdymą Ukrainoje, nors kartu pateikia Rusiją kaip „JAV imperializmo auką“. Kiti analitikai teigė, kad Rusijos vadovybė turi iškreiptą požiūrį į šiuolaikinę Ukrainą ir jos istoriją. Kai kurie istorikai, įskaitant Džeimsą Elisoną (James Ellison) ir Maiklą Koksą (Michael Cox), teigė, kad Putinas įtikėjo pačios Rusijos sukurta propaganda.
Po 2014 m. Ukrainos revoliucijos Rusijos retorika apibūdino Ukrainos vyriausybes kaip neteisėtas, vadindama jas „Kijevo režimu“ arba „chunta“. Putinas taip pat teigė, kad Ukrainai vadovavo „narkomanų ir neonacių būrys“ ir tvirtino, kad Ukraina yra „kontroliuojama išorės jėgų“, t. y. Vakarų šalių arba JAV. Po 2022 m. invazijos Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas ir buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pavadino Ukrainą Rusijos dalimi. Jis rašė, kad „Ukraina NĖRA šalis, o dirbtinai sušlietos teritorijos“, o ukrainiečių kalba „yra NE kalba“, o rusų kalbos „mišrūnė tarmė“. Jis taip pat teigė, kad Ukraina neturėtų egzistuoti jokia forma ir kad Rusija ir toliau kariaus prieš bet kokią nepriklausomą Ukrainos valstybę.
Toks tautos neigimas yra Rusijos valdžios vykdomos genocido kurstymo kampanijos dalis. Jungtinių Tautų specialieji pranešėjai pasmerkė Rusijos okupacinę valdžią už bandymą „ištrinti vietinę [ukrainiečių] kultūrą, istoriją ir kalbą“ ir priverstinai pakeisti jas rusų kalba ir kultūra.
Ukrainos vadovybė laikosi pozicijos, kad ukrainiečiai laiko save nepriklausoma tauta. 2022 m. balandį organizacijos „Rejtynh“ („Reitingas“ – ukr. Рейтинг) atlikta apklausa parodė, kad didžioji dauguma (91 proc.) ukrainiečių (išskyrus Rusijos okupuotose teritorijose) nepritaria tezei, kad „rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta“.
Kaltinimai nacizmu
Putinas melagingai tvirtino, kad Ukrainos vyriausybę sudaro neonaciai, bei paskelbė, kad vienas iš jo tikslų buvo „Ukrainos denacifikavimas“. Putino teiginius pakartojo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kalbėdamas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje; kalbos metu daug diplomatų demonstratyviai išėjo iš salės protestuodami. Šie teiginiai buvo kartojami Rusijos žiniasklaidoje, siekiant pateisinti karą. 2022 m. balandį Rusijos valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ (rus. РИА Новости) paskelbė Timofejaus Sergeicevo (Тимофей Сергейцев) straipsnį „Ką Rusija turėtų daryti su Ukraina“, kuriame jis teigė, kad Ukraina ir ukrainiečių tautinė tapatybė turi būti sunaikinti, o šalis pervadinta, nes, anot jo, dauguma ukrainiečių yra bent jau „pasyvūs naciai“. Gegužės mėnesį užuominos apie Ukrainos denacifikavimą Rusijos žiniasklaidoje ėmė blėsti, nes, anot pranešimų, šis naratyvas nepritraukė Rusijos visuomenės susidomėjimo.
Šie kaltinimai nacizmu plačiai atmesti kaip netiesa ir Rusijos dezinformacijos kampanijos, kuria siekiama pateisinti invaziją, dalis. Daugelis pažymėjo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra žydų kilmės ir turėjo giminaičių, tapusių Holokausto aukomis. Dalis žymių nacizmo ir Holokausto istorikų paskelbė pareiškimą, kuriame atmetė Putino teiginius; šį pareiškimą pasirašė šimtai kitų istorikų ir šios temos mokslininkų. Jame rašoma:
Mes griežtai atmetame Rusijos vyriausybės [...] Ukrainos valstybės prilyginimą nacių režimui, siekiant pateisinti neišprovokuotą agresiją. Ši retorika yra faktiškai neteisinga, moraliai atstumianti ir giliai įžeidžianti milijonus nacizmo aukų bei drąsiai prieš jį priešinusiųjų atminimą.
Autoriai teigia, kad Ukrainoje egzistuoja „dešiniųjų ekstremistų ir smurtinių ksenofobinių grupuočių“, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, tačiau tai „nepateisina Rusijos agresijos“.Aušvico valstybinis muziejus išplatino pranešimą, kuriame Rusijos invaziją pavadino „barbarizmo aktu“ bei pasmerkė Putino teiginius pareikšdamas, kad „dar kartą žudomi nekalti žmonės vien dėl beprotiškos pseudoimperinės megalomanijos“. JAV Holokausto memorialinis muziejus ir Izraelio Jad Vašem pasmerkė Putino piktnaudžiavimą Holokausto istorija. Ukrainos žydai taip pat kategoriškai atmetė teiginius, kad Ukraina yra neonacių valstybė.
Kremliaus teiginiai dėl tariamo Ukrainos nacizmo iš dalies yra bandymas sustiprinti Rusijos visuomenės paramą karui. Rusijos propaganda šią tezę suformulavo kaip Sovietų Sąjungos „Didžiojo Tėvynės karo“ prieš nacistinę Vokietiją tęsinį, nepaisant to, kad Rusija remia kraštutinių dešiniųjų grupes visoje Europoje. Anot Miriam Berdžer (Berger), „kovos su fašizmu“ retorika giliai rezonuoja Rusijoje, kuri patyrė didžiulių nuostolių kovoje su nacistine Vokietija“. Įvairi sovietinė atributika buvo naudojama kaip propagandos dalis, o Ukrainos vėliavos kai kuriose okupuotose teritorijose buvo pakeistos sovietinėmis pergalės vėliavomis.
Dezinformacijos ekspertai teigia, jog tai, kad Rusija vaizduoja ukrainiečius kaip nacius, padeda Kremliui pateisinti Rusijos karo nusikaltimus; Rusijos atstovas Jungtinėse Tautose taip pateisino 2023 m. spalio 5 d. raketų ataką prieš Hrozos gyvenvietę (Charkivo sritis), per kurią žuvo 59 civiliai. Istorikas Timotis Snaideris teigė, kad Rusijos režimas ukrainiečius vadina „naciais“ siekdamas pateisinti savo genocidinius veiksmus. Anot istoriko, karą palaikantys rusai vartoja žodį „nacis“, turėdami omenyje „ukrainietį, kuris atsisako būti rusu“. Neofašistinių pažiūrų rusų filosofas Aleksandras Duginas pasiūlė „ukrainiečių nacizmą tapatinti su rusofobija“. Duginas teigė, kad Rusija turėtų būti vienintelė šalis, kuriai leista apibrėžti Ukrainos nacizmą ir rusofobiją, taip pat, kaip, anot jo, žydai turi „monopoliją“ apibrėžiant antisemitizmą.
Ukrainos pareigūnai į Rusijos teiginius atsako, kad pačios Rusijos veiksmai Ukrainoje yra panašūs į nacistinės Vokietijos. Kai kurie komentatoriai, tarp jų ir Snaideris, Putino Rusiją palygino su fašistine valstybe, o Rusijos valstybinę ideologiją įvardijo kaip rašizmą. Dalis Rusijos karinių dalinių, dalyvavusių invazijoje, yra patys susiję su neonacistiniais judėjimais, įskaitant „Rusich“ grupę ir Kremliaus remiamą „Wagner“ grupuotę. Kitos atvirai neonacizmą propaguojančios grupės buvo įsitraukusios į karių verbavimą, mokymą ir kovą Rusijos pusėje, pavyzdžiui, „Rusijos imperatoriškasis legionas“ (rus. Русский имперский легион) ir kt. Rusijos kraštutinių dešiniųjų grupuotės taip pat atliko esminį vaidmenį suformuojant prorusiškas karines grupuotes karo Donbase metu.
Kaip ir daugelyje šalių, Ukrainoje yra radikalių kraštutinių dešiniųjų organizacijų. Tačiau analitikai iš esmės sutinka, kad Rusijos valdžia esmingai iškreipia tokių organizacijų įtaką Ukrainoje, o kraštutinių dešiniųjų ideologija neturi palaikymo nei vyriausybėje, nei kariuomenėje, nei tarp elektorato. 2019 m. Ukrainos parlamento rinkimuose pagrindinė kraštutinių dešiniųjų partijų koalicija, įskaitant Dešinįjį sektorių, surinko tik 2 % balsų ir nepateko į parlamentą.
Kaltinimai genocidu Donbase
Savo pranešime apie invaziją Putinas nepagrįstai tvirtino, kad Ukraina vykdo genocidą Donbaso regione, kuriame daugiausia vartojama rusų kalba. Jis teigė, kad Rusijos „karinės operacijos“ tikslas buvo „apsaugoti žmones“ Rusijos kontroliuojamose Donecko ir Luhansko (Lugansko) teritorijose. Putinas tvirtino, kad aštuonerius metus jie susidūrė su „Kijevo režimo vykdomu genocidu“. Nėra įrodymų, patvirtinančių Putino teiginius apie genocidą ir šie teiginiai buvo plačiai atmesti bei įvertinti kaip pretekstas invazijai.Europos Komisija kaltinimus pavadino „Rusijos dezinformacija“. Daugiau nei 300 genocido tyrinėtojų paskelbė pareiškimą, kuriame atmetė Rusijos piktnaudžiavimą terminu „genocidas“ siekiant „pateisinti savo pačių smurtą“. Ukraina iškėlė bylą Tarptautiniam Teisingumo Teismui (TTT), siekdama užginčyti Rusijos ieškinį. TTT priėjo prie išvados, kad nėra jokių įrodymų, jog Ukraina būtų vykdžiusi genocidą.
Iš viso karas Donbase nusinešė apie 14 300 žmonių gyvybių – tiek karių, tiek civilių. Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro duomenimis, 6500 žuvusiųjų buvo prorusiški kovotojai, 4400 – Ukrainos kariai, o 3404 – civiliai abiejose fronto linijos pusėse. Didžioji dauguma civilių žuvo pirmaisiais karo metais, o mirštamumas Donbaso kare prieš 2022 m. Rusijos invaziją mažėjo: 2019 m. dėl konflikto žuvo 27 civiliai, 2020 m. – 26, o 2021 m. – 25; daugiau nei pusė jų žuvo dėl nesprogusios amunicijos incidentų.
Biologiniai ginklai
2022 m. kovo mėnesį Rusija pareiškė, kad Ukraina kuria biologinius ginklus laboratorijų tinkle, kuris remiamas JAV.Kinijos užsienio reikalų ministerija ir Kinijos valstybinė žiniasklaida atkartojo Rusijos teiginius. 2022 m. spalio 28 d. Vasilijus Nebenzia (Василий Небензя), Rusijos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose, apkaltino Ukrainą naudojant bepiločius orlaivius su „koviniais uodais“, platinančiais „pavojingus virusus“.
Jungtinės Tautos paskelbė neturinčios jokių įrodymų, kad Ukraina kuria biologinius ginklus. „BBC Reality Check“ faktų tikrinimo tarnyba taip pat paskelbė neradusi jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų. Šiuos teiginius taip pat paneigė rusų biologai, dirbantys tiek pačioje Rusijoje, tiek užsienyje, pavadindami juos „akivaizdžiai klaidingais“.
Rusijos karo nusikaltimų neigimas
Per Rusijos invaziją į Ukrainą buvo užfiksuoti ir plačiai dokumentuoti karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui, tarp kurių: tyčinės žudynės, išpuoliai prieš civilius ir su energija susijusią infrastruktūrą, kankinimai, prievartavimai ir neteisėtas vaikų trėmimas, neteisėtas įkalinimas. Rusijos valdžios pareigūnai neigė Rusijos kariuomenės įvykdytus karo nusikaltimus.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Bučos žudynes pavadino „netikra ataka“, tvirtindamas, kad jos buvo surežisuotos. Jis teigė, kad Rusijos pajėgos paliko Bučą 2022 m. kovo 30 dieną, o žmogžudysčių įrodymų atsirado, anot jo, po keturių dienų. Balandžio 4 d. Rusijos atstovas Jungtinėse Tautose Vasilijus Nebenzia pareiškė, kad vaizdo įrašuose užfiksuotų kūnų nebuvo, kai Rusijos pajėgos traukėsi iš Bučos. Tačiau tai prieštarauja komercinių palydovų darytoms nuotraukoms, kurios rodė, kad kūnai ten buvo dar kovo 19 dieną; palaikų padėtis palydovinėse nuotraukose sutampa su balandžio pradžioje darytomis vietos nuotraukomis. Rusijos gynybos ministerija nurodė, kad Rusijos kariuomenė mūšio metu nesitaikė į civilius. Anot ministerijos, Rusijos kariškiai žudynių nuslėpti negalėjo, o masinis kapas mieste buvo užpildytas Ukrainos antskrydžių aukomis. Ministerija pranešė, kad išanalizavo vaizdo įrašą, kuriame buvo matyti Bučoje žuvusių civilių gyventojų kūnai, ir pareiškė neva jų lavonai juda. Nepriklausomi ekspertai, ištyrinėję vaizdo įrašus, pareiškė, kad nėra įrodymų, kad jie būtų suklastoti ar kaip nors pakeisti.
Rusijos pareigūnai taip pat apkaltino Ukrainos kariuomenę dėl Mariupolio teatro antskrydžio, kuriame žuvo daug civilių; nepriklausomi šaltiniai teigė, jog visi įrodymai pagrindžia, kad ataka įvykdyta Rusijos.
Cenzūra
2022 m. kovo 4 d. Putinas pasirašė įstatymo projektą, numatantį iki 15 metų laisvės atėmimo bausmes tiems, kurie skelbia „tyčia melagingą informaciją“ apie Rusijos kariuomenę ir jos operacijas. Baimindamosi Rusijos valdžios represijų, kai kurios Rusijos žiniasklaidos priemonės nustojo skelbti informaciją apie Ukrainą arba apskritai užsidarė. Nors 1993 m. Rusijos konstitucijoje yra straipsnis, vienareikšmiškai draudžiantis cenzūrą, Rusijos žiniasklaidą prižiūrinti įstaiga, trumpai vadinama „Roskomnadzor“ (rus. Роскомнадзор), įsakė šalies žiniasklaidai naudoti informaciją tik iš Rusijos valstybinių šaltinių, nes priešingu atveju grėsią baudos ir draudimai. Ši valstybinė institucija taip pat apkaltino daugybę nepriklausomų žiniasklaidos priemonių skleidžiant „nepatikimą socialiai reikšmingą tikrovės neatitinkančią informaciją“ apie Rusijos kariuomenės vykdomą Ukrainos miestų apšaudymą bei civilių žūtis.
„Roskomnadzor“ pradėjo tyrimus prieš „Novaya Gazeta“, „Echo Moskvy“, „Dožd“, „Mediazona“, „Novoe Vremya“, „inoSMI“ ir kitas nepriklausomas Rusijos žiniasklaidos priemones dėl „netikslios informacijos apie Ukrainos miestų apšaudymą ir civilių aukas Ukrainoje dėl Rusijos armijos veiksmų“. 2022 m. kovo 1 d. Rusijos vyriausybė užblokavo prieigą prie „Dožd“ ir „Echo Moskvy“, reaguodama į jų straipsnius bei reportažus apie Rusijos invaziją į Ukrainą. 2022 m. kovo 3 d. kanalas „Dožd“ buvo uždarytas, jo generaliniam direktoriui pranešus, kad jie „laikinai stabdo savo veiklą“; kanalo radijo dažniai vėliau buvo priskirti Rusijos valstybiniam transliuotojui „Sputnik Radio“. 2022 m. kovo 28 d. „Novaya Gazeta“ nustojo publikuoti naujus straipsnius, o leidinio licencija buvo atšaukta rugsėjo 5 dieną; tačiau leidinys netrukus atgaivintas Latvijoje kaip „Novaya Gazeta Europe“. „Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“, „The Moscow Times“, „Radio France Internationale“ (RFI), „Novoe Vremya“ ir „BBC News Russian“ svetainės buvo užblokuotos. Priėmus naujus įstatymus, Rusijos valdžios institucijos taip pat užblokavo „Facebook“ ir „Twitter“ (dabar „X“), o „TikTok“ Rusijoje uždraudė naujus įkėlimus.
2022 m. gruodžio mėnesio duomenimis, daugiau nei 4000 asmenų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal „melagingos informacijos“ įstatymus, susijusius su karu Ukrainoje. Hju Viljamsonas (Hugh Williamson), „Human Rights Watch“ Europos ir Centrinės Azijos direktorius, teigė, kad šie nauji įstatymai yra Rusijos pastangos nuslopinti bet kokį nepritarimą valdžios veiksmams ir užtikrinti, kad Rusijos „gyventojai neturėtų prieigos prie jokios informacijos, prieštaraujančios Kremliaus naratyvui apie invaziją į Ukrainą“.
Vikipedijos cenzūra
Tarp Rusijos bandymų kontroliuoti laisvą spaudą bei primesti savo naratyvą taip pat buvo ir atakos prieš Vikipediją. Invazijos metu Vikipedija buvo laisvai prieinama, nepaisant to, kad svetainė net 10 metų buvo įtraukta į vyriausybės draudžiamų svetainių registrą.
2022 m. gegužę Vikimedijos fondas buvo nubaustas 5 milijonų rublių bauda už, Maskvos teismo teigimu, „dezinformaciją“ rusiškosios Vikipedijos straipsniuse apie Rusijos karą prieš Ukrainą. „Roskomnadzor“ šiuos ir kitus su karu susijusius straipsnius užblokavo, įskaitant ir angliškosios Vikipedijos straipsnį 2022 Russian invasion of Ukraine („2022 m. Rusijos invazija į Ukrainą“). Vikimedijos fondas birželio mėnesį apskundė sprendimą, nurodydamas, kad „ginčijama informacija yra pagrįsta faktais ir tikrinama savanorių, kurie nuolat redaguoja ir tobulina straipsnius svetainėje“, todėl jos pašalinimas pažeistų žmonių teises į „saviraiškos laisvę ir prieigą prie žinių“.
2022 m. lapkritį Rusijos teismas skyrė Vikimedijos fondui 2 milijonų rublių baudą už tai, kad jis nepašalino „melagingos“ informacijos septyniuose straipsniuose apie „specialiąją karinę operaciją“, įskaitant Bučos žudynes ir Mariupolio teatro ataką.
2023 m. vasarį Rusijos teismas skyrė 2 milijonų rublių baudą Vikimedijos fondui už tai, kad nepašalino „dezinformacijos“ apie Rusijos kariuomenę.
2023 m. balandį Vikimedijos fondui buvo skirta 2 milijonų bauda už kitus straipsnius rusiškojoje Vikipedijoje, įskaitant apie Zaporožės srities okupaciją.
Taip pat skaitykite
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Dezinformacija Rusijos invazijos į Ukrainą metu, Kas yra Dezinformacija Rusijos invazijos į Ukrainą metu? Ką reiškia Dezinformacija Rusijos invazijos į Ukrainą metu?