Danties emalis

Danties emalis (iš pranc. émail, esmail, esmal 'emalis', iš sen.vok. smelzan 'lydyti'; anksčiau lot. substantia adamantinea) – stuburinių gyvūnų išorinis danties sluoksnis, esantis danties vainiko dalyje, ant dentino. Tai daugiausiai mineralinių medžiagų turinti danties dalis bei tvirčiausia kūno dalis.

Emalis yra vienas iš trijų žmogaus danties kietųjų audinių (kiti du – dentinas ir cementas). Emalis kartu su dentinu apgaubia vainikinę danties pulpą - nervų, kraujagyslių ir ląstelių darinį.

Apie 96 % emalio sudėties yra mineralinės medžiagos, likusi dalis 4% yra organinės medžiagos.

Natūrali danties emalio spalva svyruoja nuo šviesiai gelsvos iki pilkšvai baltos. Su amžiumi į emalio sluoksnį gali įsiterpti pigmentai iš maisto ir gėrimų, todėl pakinta danties spalva.

Emalio sluoksnis danties vainike išsidėstęs netolygiai. Storiausias jo sluoksnis apie 2,5 mm yra šoninių dantų kauburiuose ir priekinių dantų kandamuosiuose kraštuose, t. y. tos vietos, su kuriomis kandama ir kramtoma. Emalio sluoksnis plonesnis kitose vainiko srityse, o ties danties kakleliu emalis pasibaigia jungtimi su cementu, kuris kartu su dentinu gaubia šakninę pulpos dalį.

Senstant danties emalis dyla, jo storis mažėja. Dilimo priežastys būna įprastinės dėl maisto kramtymo bei patologinės dėl bruksizmo ar stiprių rūgščių erozijos ir kitų priežasčių. Nudilę dantys gali būti jautrūs terminiams dirgikliams (karščiui, šalčiui). Jautrumas atsiranda, nes atsidengia dentinas, kuriame yra (tam tikrų ląstelių) ataugėlių, šios reaguoja į pasikeitusias sąlygas.

Esant prastai burnos higienai ant danties paviršiaus (emalio sluoksnio) gali kauptis apnašos. Apnašose veisiasi įvairios bakterijos, kurios ilgainiui pradeda išskirti įvairius šalutinius produktus, tarp jų ir rūgštis. Šios rūgštys skatiną emalio kristalų tirpimą, kuris ilgainiui kliniškai pasireiškia kaip dantų kariesas.

Nuorodos

1. Ulrich Lehmann: Paläontologisches Wörterbuch. 4. Auflage. , Stuttgart, 1996. Seite 213