Bibliotekininkystė

Bibliotekininkystė – tarpdisciplininė mokslo šaka, susijusi su dokumentų (rankraštinių, spausdintų, vaizdo, garso, elektroninių ir kitų), informacijos kaupimo ir visuomeninio naudojimo organizavimu. Istoriškai bibliotekininkystė glaudžiai susijusi su archyvistika.

Bibliotekininkystės mokslinės kryptys: bibliotekų istorija, teorija, metodika ir technologijos, bibliotekų vieta ir reikšmė visuomenėje, ryšiai su kitomis institucijomis, visuomenės skaitymo poreikių ir jų tenkinimo tyrimas. Bibliotekininkystė teikia žinių apie informacijos ir dokumentų identifikavimą, atranką, kaupimą, saugojimą, tvarkymą, vertinimą, interpretaciją ir reprezentaciją, pagalbą vartotojams jais naudojantis įvairių tipų bibliotekose ir informacijos tarnybose.

Bibliotekininkystės (vok. Bibliothekswissenschaft) sąvoką XIX a. įvedė Bavarijos benediktinų vienuolis, bibliotekininkas Martinas Šretingeris (Martin Schrettinger), kuris rengė Miuncheno bibliotekos knygų katalogus. 1886 m. bibliotekininkystės katedra įkurta Getingeno universitete, o 1887 m. Niujorke įkūrė pirmąją bibliotekininkystės mokyklą.

Buvusioje LDK Joachimas Lelevelis parengė pirmąjį Lietuvoje ir Lenkijoje bibliotekininkystės, knygos istorijos ir bibliografijos teorinį veikalą „Dvejetas bibliografinių knygų“ (Bibliograficznych ksiąg dwoje, 2 t. 1823–1826 m.), o 1829 m. Vilniaus universitete pradėtas dėstyti bibliotekininkystės kursas (dėstė ). 1931 m. įkurta Lietuvos bibliotekininkų draugija, 1936 m. Kaune surengti pirmieji bibliotekininkų kursai.

XXI a. pr., paplitus internetui, į bibliotekininkystės apimtį pateko ne tik knygų ir dokumentų tvarkymas bei klasifikavimas, bet ir skaitmenizacija, internetinių katalogų, duomenų bazių pildymas bei priežiūra.

Šaltiniai

1. Audronė Glosienė. Bibliotekininkystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003