Benrato linija

Benrato linija (vok. Benrather Linie, dar vadinama Erfto barjeru arba machen/maken linija) – vartojamas terminas, žymintis izoglosą, skiriančią nuo vokiečių žemaičių bei tarmių.

Benrato linija laikoma šiaurine vadinamojo „“ (vok. Zweite Lautverschiebung) riba, ypač ten, kur priebalsis k virto ch: šiaurėje sakoma maken, pietuose – machen („daryti“).

Benrato linijos pavadinimą pasiūlė kalbininkas 1877 m., pavadinęs ją pagal Benrato gyvenvietę netoli Diuseldorfo, kur ši izoglosa kerta Reiną.

Benrato linijai artima ir ją iš dalies papildanti yra Uerdingo linija – šiaurės vakarų izoglosa, dažnai laikoma alternatyvia riba tarp vokiečių žemaičių ir aukštaičių tarmių.

Po Antrojo pasaulinio karo kai kuriose vietovėse Benrato linija ėmė nykti arba trauktis į šiaurę. Tai siejama su pokyčiais, ypač Vidurio Vokietijoje, kur kalbantieji vokiečių žemaičių tarmėmis perėmė aukštaičių pagrindu susiformavusią bendrinę kalbą. Dėl to Šiaurės ir Vidurio Saksonijos–Anhalto bei Pietų Brandenburgo regionai priskiriami tarmių arealui.

Struktūra

Benrato linija nėra pavienė izoglosa – tai kelių artimai einančių kalbinių ribų sankaupa. Rytinėje dalyje ji beveik sutampa su kitomis reikšmingomis izoglosomis, pavyzdžiui, ik/ich, tid/zeit, hebben/haben, dorp/dorf, korf/korb, up/uf ir . Tik Saksonijos–Anhalto ir Brandenburgo žemėse ik/ich ir hebben/haben izoglosos aiškiai atsiskiria nuo Benrato linijos ir driekiasi gerokai piečiau.

Vakaruose Benrato linijos sistemos izoglosos išsišakoja į kelias atskiras linijas, sudarydamos vadinamąją „Reino vėduoklę“ (vok. Rheinischer Fächer). Dėl šios struktūros dauguma germanistų Benrato liniją laiko svarbia riba tarp vidurio vokiečių tarmių pietuose ir žemaičių bei dialektų šiaurėje.

Į šią sistemą įsijungia ir vadinamoji Vestfalijos linija (vok. Einheitsplural–Linie), žyminti ribą tarp žemutinės Frankonijos ir vestfališkųjų dialektų pagal esamojo laiko daugiskaitos veiksmažodžių formas (pvz., mähen / mähet). Nors ši izoglosa nėra susijusi su garsų kitimu, ji dažnai vaizduojama kaip šiauriausia „Reino vėduoklės“ dalis.

Geografinė padėtis

Benrato linija prasideda į pietryčius nuo Belgijos miesto Epeno, vėliau puslankiu tęsiasi šiaurės rytų kryptimi ir netoli Kerkradės kerta Nyderlandų–Vokietijos sieną.

Vokietijoje ši izoglosa eina rytų kryptimi, pereina per Benratą (nuo kurio ir kilo pavadinimas), kerta Šiaurės Reino–Vestfalijos,Heseno ir Žemutinės Saksonijos žemes, o vėliau pasiekia Elbės upę ties apylinkėmis. Toliau linija seka Elbės vaga ir, aplenkusi Berlyną pietiniu lanku, kerta Brandenburgą, ties Frankfurtu prie Oderio pasiekdama rytinę Vokietijos sieną.

Iki XVI a. Benrato linija buvo nutolusi gerokai piečiau – į jos šiaurę tuomet pateko Halė, Vitenbergas, Berlynas ir kiti miestai, priklausę vokiečių žemaičių tarmių .

Prieš po Antrojo pasaulinio karo, izoglosa tęsėsi į dabartinę Lenkijos teritoriją: nuo Kostšyno palei Vartos upę iki netoli Poznanės. Toliau ji driekėsi per buvusią Rytų Prūsiją, atskirdama ir aukštutinių prūsiškų tarmių arealus – nuo Ylavos per Elbingą, ir iki Rešliaus apylinkių, kurios laikomos rytine linijos riba.

Šaltiniai

1. Wenker, Georg (1877). Das rheinische Platt, den Lehrern des Rheinlandes gewidmet.
2. Wiesinger, Peter (2017). „Strukturgeographische und strukturhistorische Untersuchungen zur Stellung der bergischen Mundarten zwischen Ripuarisch, Niederfränkisch und Westfälisch“. In Patocka, Franz (red.). Strukturelle historische Dialektologie des Deutschen. p. 346.
3. Hartmut Beckers, José Cajon (1979). „Zur Diatopie der deutschen Dialekte in Belgien“. Digitale Bibliotheek voor de Nederlandse Letteren. p. Karte 3.
4. „REDE: WA 267 „machen““. Regionalsprache.de (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2025-06-18.