Bačiūnų elektrinė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bačiūnų elektrinė – pirmoji didelė elektros jėgainė Šiauliuose, pirmoji aukštos generatorinės įtampos elektrinė Lietuvoje, nuo kurios prasidėjo Lietuvos energetikos sistemos kūrimas. Elektrinė eksploatuota 1923–1957 metais.

Šiaulių energetikos pradžia

1900 m. Šiauliuose Ch. Frenkelio odų fabrike buvo įrengta 50 kW galios dinamo mašina, kurios gaminama elektra buvo naudojama fabriko patalpoms bei teritorijai apšviesti ir suko du 16 ir 12 arklio jėgų galios variklius. 1902 m. teritorijos ir patalpų apšvietimui naudota 2 ir apie 300 kaitrinių elektros lempučių. 1902 m. grafo Vladimiro Zubovo alaus daryklos, garo malūno ir ketaus liejyklos poreikiams Gubernijoje buvo sumontuota nedidelės galios elektros stotis, kurios gaminama energija buvo naudojama ne tik apšvietimui, bet ir gamyboje. Apšvietimui buvo panaudota 110 kaitrinių 16 žvakių lempų, todėl vakarais šis rajonas gražiai atrodydavo.

1908 m. elektrinis apšvietimas buvo įrengtas Šiauliuose, brolių Nurokų odos apdirbimo fabrike. Jame buvo pastatyta šiluminė elektrinė su „Schuckert & Co.“ garo katilu, garo mašina ir nuolatinės srovės generatoriumi. 1911 m. S. Šamuilovo kino teatre „Fantazija“ (Didžiosios ir Policijos, dabartinių Vilniaus ir Vasario 16-osios g. kampe) buvo įrengtas 25 AJ nafta varomas variklis ir 5 kW, 130A, 110V nuolatinės srovės generatorius, tiekęs srovę ne tik šiam, bet ir Liaudies namų kino teatrui bei aplinkinių gatvių apšvietimui.

1911 m. sausio 15 d. Petrapilio elektrinių statybos inžinierių draugijos vadovas inž. V. Dmitrijevas pasisiūlė už 51 900 rb. pastatyti elektros stotį greta skerdyklos dabartinėje Žalgirio gatvėje. Gyventojams kilovatvalandė turėjo kainuoti apie 35 , vartojantiems didesnius elektros energijos kiekius – 15 kap. Pagal miesto dūmos sudarytą sutartį koncesija V. Dmitrijevui turėjo būti suteikta 12 metų, po to elektrinę turėjo išpirkti Šiaulių elektros vartotojų draugija. Tačiau šios sutarties nepatvirtino Kauno gubernijos valdyba. Jos 1912 m. birželio 27 d. nutarime pripažįstama, kad

Šiauliai tiek pagal gyventojų skaičių, tiek pagal pramonės ir prekybos apimtį yra stambiausias iš gubernijos apskričių miestų, todėl elektros energijos pareikalavimas bus didelis ir jis augs. Tačiau, kaip rodo praktika, elektrinės duoda didžiausią pelną, todėl pageidautina, kad tas pelnas atitektų miestui. Sutartyje numatytas tarifas yra aukštas ir viršija kituose miestuose galiojančius tarifus. Šiaulių miesto valdyba finansiškai yra pajėgi ir savo lėšomis pasistatyti elektrinę bei įsirengti elektrinį gatvių apšvietimą, todėl sutartis su V. Dmitrijevu yra nuostolinga miesto gyventojų interesams.

Miesto dūma pabandė gubernijos sprendimą apskųsti Vidaus reikalų ministerijai, tačiau ir ten buvo patarta elektrinę statyti ūkio būdu. Nepadėjo ir vaikščiojimai po kitas institucijas, nors miesto galva Julijonas Šalkauskis ir bandė įrodyti, kad miesto biudžetas nėra pajėgus finansuoti tokios statybos. Netrukus prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas padėjo paskutinį tašką šiai idėjai.

1919 m. J. Frenkelio paveldėtame odų fabrike buvo pastatytas 60 kW galios 110 V nuolatinės srovės generatorius, kurį su „Gerlich“ firmos garo mašina jungė virvinė pavara. Garą tiekė „Lancashear“ firmos garo katilas. Nors tais laikais nuolatinės elektros srovės nebuvo įmanoma perduoti didesniais, negu 1-2 km atstumais, tais pačiais 1919 m. mieste jau švietė 35 Lux firmos elektros lempos.

1921 m. J. Frenkelio fabriko elektrinė buvo išplėsta. Joje pastatytas dar vienas „Lancashear“ tipo garo katilas ir vokiška dviejų cilindrų garo mašina „Gerlich“ su 150 kW galios nuolatinės srovės generatoriumi. Elektrą iš šios stoties gavo ir Liaudies namuose (dabar savivaldybės pastatas) įrengtas kino teatras. Geležinkelio stoties rajono gatves apšvietė elektra, gaunama iš geležinkeliečių įrengto generatoriaus, kurį suko ant trinkų pakeltas garvežys.

Idėja

Šiaulių miesto pramonei atsigaunant po I pasaulinio karo suirutės, savivaldybėje vėl buvo pradėta galvoti apie didesnės elektros jėgainės statybą. Kaip 1922 m. Nr.1 rašė žurnalas „Sietynas“, savivaldybė sudarė 20 metų sutartį su Amerikos lietuvių akcine bendrove, kuri įsipareigojo „įtaisyti elektros gamyklą Bačiūnuose (prie Rekievos dvaro) ir iš ten duoti miestui šviesą ir jėgą“. Ši bendrovė buvo JAV kompanijos „Ford and Fordson“ atstovė Lietuvoje, savo veiklą 1920 m. pradėjusi Kaune. 1921 m. gruodžio mėn. pradžioje Kaune ji pastatė garažą ir degalinę „su dviem benzino kubilais virš žemės ir siurbliais“ Maironio ir Kęstučio gatvių sankryžoje. Šiauliuose, antrame pagal dydį tuometinės Lietuvos mieste, bendrovė įsteigė savo skyrių, kuris taip pat iš pradžių domėjosi autotransporto plėtra. Tačiau skyriaus vadovui inžinieriui V. Mošinskiui susitikus su miesto valdžia, buvo pradėta galvoti apie elektrinės statybą.

Bendrovei dvidešimčiai metų buvo suteikta monopolio teisė – niekas kitas mieste neturėjo teisės statyti kitos elektros stoties visuomenės naudojimui. Už tą koncesiją miestas iš bendrovės gaus „po 7 % nuo kiekvienos kilovato valandos kainos šviesos suvartojimo vietoje“, rašė „Sietynas“. Sutartis buvo sudaryta 1922 m. sausio mėn. Pagal ją miestui perduodamas žemos įtampos tinklas ir kirtiklių pastotė, o bendrovė įsipareigojo gyventojams elektros energiją tiekti nuo sutemų iki 12 val. ir nuo 5 val. ryto iki išauštant, didžiosiomis šventėmis visą naktį. Miesto gatves įsipareigota apšviesti visą naktį.

Bačiūnų elektrinės statyba

Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, kuriai vadovavo generolas Silvestras Žukauskas, Šiauliuose įsteigė atskirą Elektros gaminimo akcinę bendrovę „Rikivos elektros gamykla“. Netrukus buvo parengtas pirmasis elektrinės projektas. Tačiau darbus bendrovė pradėjo be formalaus leidimo. 1922 m. birželio 19 d. ir liepos 7 d. Šiaulių valsčiaus valdyba apskrities valdybai skundėsi, kad „Amerikos bendrovės Rekivos elektros gamyklai buvo raštu įsakyta pristatyti statomos elektros dirbtuvės planus, bet pastaroji su raštu nesiskaito, todėl prašome Apskrities Valdybos padaryti tam tikrus žygius, kad priverstų bendrovę atlikti visus formalumus statybos srityje“. Bendrovė apskritį bandė nuraminti, kad „ligšiol nugriautas tik Bačiūnų kūtės stogas ir pastatyta nauja durpių laikymo daržinė, taip pat pradėtas kanalo kasimas, kuriuo bus atvedamas vanduo į elektros gamyklą iš ežero“, bet 1922 m. rugpjūčio 13 d. Gytarių seniūnas P. Lavrušas „Rikijavos dvare rado neteisėtai pastatytas durpių džiovyklą, 12 sieksnių ilgio ir 2,5 sieksnio platumo, kalvę, 2 sieksnių ilgio ir 1,5 sieksnio platumo ir tokio pat dydžio kontorą“.

Tik po apskrities valdininkų pagrasinimo 1922 m. rugpjūčio 25 d. bendrovė kreipėsi į Šiaulių apskrities valdžią su prašymu leisti pradėti elektros gamyklos ir aukštos įtampos tinklų statybą. Patiekti pirmąją elektros srovę buvo įsipareigota iki gruodžio pabaigos. Numatytas jėgainės galingumas – „arti 600 mechaninių arklių, įtampa 6000 voltų“. Kūrenama bus, kaip prašyme rašė įgaliotas darbų vedėjas inž. P. Narutavičius (1940 m. paskirtas Vilniaus energijos rajono direktoriumi), durpėmis iš valstybinio Piktmiškio durpyno, kurį bendrovė gavo panaudai iš Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos 20 metų. Prie prašymo buvo pridėti ir brėžiniai. Apskrities Atstatymo komisijos leidimas pradėti darbus buvo gautas tik 1922 m. rugsėjo 5 d., o leidimas statyti katilinę – tik 1924 m. spalio 11 d., kai ji jau veikė.

Elektrinė buvo statoma Bačiūnuose, 8 km nuo Šiaulių, iš dvarininko F. Karpio nupirktame akmeniniame tvarte. Vieta buvo parinkta patogi – greta Rėkyvos ežeras, kurio tyras ir minkštas vanduo buvo naudojamas katilams maitinti, aplink didžiuliai natūralaus kuro ištekliai – durpynai. Iš Pabalių – Piktmiškio durpyno iki elektrinės buvo nutiestas siaurasis 600 mm geležinkelis, kuriuo arkliais traukiamais vežimėliais durpės buvo vežamos į Bačiūnus. Durpės gariniu lokomobiliu šiame durpyne miesto gyvenamųjų namų šildymui buvo pradėtos kasti dar 1921 m. Elektrinės statybos darbams vadovavo technikas V. Jankevičius. Buvusiame tvarte buvo įrengta mašinų salė, 0,4-6,3 kV skirstykla ir valdymo pultas, o greta pastatytame priestate – katilinė ir siurblinė. Visi darbai buvo įkainoti 1,5 mln. Lt.

Pirmuosius elektrinės brėžinius ministerijos ekspertų komisija atmetė, nes nebuvo numatyta atsarginių agregatų, nenumatyta mūrinė siena, skirianti mašinų skyrių nuo katilų. Be to, tuometinės Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos ir pramonės departamento direktorius inž. M. Mackevičius pasigedo ir „neganėtinai apmokėto žyminio mokesčio – trūksta 21 lito“. Visus žyminius mokesčius už bendrovę valstybei savo sąskaita sumokėjo apskrities administracija, o iki 1927 m. jų susidarė nemažai – net 14 985 Lt. Už šią sumą bendrovė įsipareigojo apskrities valdybai per 10 metų patiekti 11 100 kWh elektros energijos sodžių ir mokyklų apšvietimui. Tačiau už elektrą, naudotą Šiaulių mieste, apskritis turėjo mokėti atskirai.

1923 m. birželio mėnesį vokiečių firma sumontavo stacionarų 10 atm slėgio ir 300 AJ (220 kW) galingumo „Heinrich Lenz“ lokomobilį bei trifazį 270 kW galingumo 6300 voltų įtampos, 335 kVa kintamos srovės generatorių. Elektrinės įrenginius montavo vėliau ilgą laiką Bačiūnuose ir Rėkyvoje dirbę elektrikai V. Klajumas, A. Linkevičius, A. Jurėla, F. Mackevičius, elektrikai K. Vestenbergas, S. Buklauskas, J. Tutlys, S. Puzinas, P. Šivickas, B. Fokas, P. Indrišiūnas. Nuo pat atidarymo elektrinei vadovavo inž. prof. Vytautas Mošinskis, elektros tinklams inž. J. Liausas, vėliau B. Petkevičius.

Žymiai sunkiau bendrovei sekėsi įteisinti savo veiklą, nes statyba vyko kartu su projektavimo darbais. Kauno ekspertus tenkinančius brėžinius elektrinės technikas Z. Grossas pateikė tik 1925 m. balandžio 18 d., kartu atsiimdamas ir netinkamus planus. Galutinai formalumai buvo sutvarkyti tik 1925 m. gegužės 8 d., kai buvo gautas Prekybos ir pramonės departamento direktoriaus M. Mackevičiaus, dalies vedėjo A. Lukicko ir Šiaulių apskrities valdybos pirmininko J. Lemešio pasirašytas leidimas Nr.6451: „Sulig Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės prašymu ir planais, Finansų ministerija leidžia Amerikos lietuvių akcinės bendrovės elektros stočiai Rikivoje, Šiaulių apskrity, veikti ta sąlyga, kad 2 mėnesių laike elektros oro laidai (pav. tarp punktų 48 ir 49 Aušros al. ir Sutkūnų gatve Gubernijos link) būtų perkelti į vieną gatvės pusę ir kad būtų prisilaikoma rusų Technikos Statybos Komiteto Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščio 925 Nr. 1904 m. taisyklių“. Sudarius sutartį dėl skolos užskaitos leidimai kitiems darbams buvo įforminami per dvi tris dienas, nors trūko ir brėžinių.

Plėtra

1923 m. pabaigoje Amerikos lietuvių akcinės bendrovės Bačiūnų elektrinė pradėjo veikti. Rugsėjo mėn. 2 km 6 kV įtampos elektros linija buvo nutiesta į Piktmiškio durpynus. Tai buvo pirmasis aukštos įtampos generatorius ir pirmoji aukštos įtampos linija Lietuvoje. Vėliau tokios linijos pasiekė Šilėnus, Radviliškį, Šiaulius, jų ilgis pasiekė 64 km. Buvo nutiesta ir 60 km žemos įtampos linijų, prie jų įrengti žeminantys transformatoriai. 1929 m. Bačiūnuose jau buvo pagaminta 2230 MWh elektros energijos.

1925 m. Bačiūnų elektrinėje, vadovaujant inž. P. Narutavičiui ir J. Narkevičiui įrengiami „Buttner“ firmos 15 atm 4 t/h našumo garo katilas ir 750 kW galios „Brown-Bovery“ (BBC) trifazis kintamos srovės generatorius. 1926 m. nutiesiama ir antroji elektros perdavimo linija Bačiūnai – Zokniai. 1930 m. bendras aukštos įtampos EPL ilgis pasiekė 64 km, o žemos įtampos tiekimo linijų Šiauliuose ir Radviliškyje buvo apie 40 km.

1929 m, dar padidėjus elektros energijos poreikiams, Bačiūnų elektrinėje buvo sumontuotas „Babcock – Wilkox“ 15 atm slėgio ir 6 t/h našumo garo katilas bei „Siemens – Schuckert“ 1250 kVA . Bendra jėgainės galia padidėjo iki 2525 kW. Joje kasmet buvo sukūrenama po 10-12 tūkst. t džiovintų durpių iš visų 14-16 tūkst. t, pagaminamų bendrovės durpynuose. Bačiūnų elektrinėje 1925 m. dirbo 32 tarnautojai ir 14 darbininkų.

Kaip 1930 m. rašė „Naujas žodis“, nuo 1924 metų beveik visos Šiaulių ir Radviliškio įmonės bei dirbtuvės pakeitė savo garo arba vidaus degimo variklių varomąją jėgą elektros motorais. Tik 18 % pagaminamos energijos buvo naudojama apšvietimui. Prie Bačiūnų elektrinės prisijungė alaus darykla „Gubernija“, saldainių fabrikai „Birutė“ ir „Rūta“, geležinkelio depas, linų apdirbimo, trikotažo, audinių fabrikai, 4 spaustuvės, keliolika maisto pramonės įmonių. 1929 m. mieste buvo 2436 abonentai su skaitikliais ir 136 be jų, įmonės turėjo 276 elektromotorus, kurių bendra galia siekė 1350 AJ (993 kW). 1929 m. Bačiūnuose buvo pagaminta 2230 MWh., o 1930 m. jau 2450 MWh elektros energijos.

Šeimininkas – savivaldybė

Dėl didelės elektros energijos kainos (ji svyravo nuo 1,07 Lt reklamai iki 1,79 Lt pramonei) ir dėl prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės elektros vartojimas ėmė mažėti. Dėl to, Amerikos lietuvių bendrovė prasiskolino bankams ir savivaldybė, matydama, jog miestas gali likti be elektros, pasiūlė už 3,75 mln. Lt išpirkti koncesiją. Šiai gelbėjimo operacijai savivaldybė penkiolikai metų užsitikrino 4,2 mln. Lt Vidaus reikalų ministerijos garantiją bankams. 1932 m. balandžio 1 d. elektrinė atiteko miesto savivaldybei. Jos direktoriumi buvo paskirtas Antanas Ramanauskas. Tuo metu elektrinėje dirbo 3 garo katilai, kurių bendras kaitinimo paviršius siekė 500 m². Iš viso mieste buvo 43 garo katilai, iš jų nuolat veikė 25.

Skatindama daugiau elektros naudoti pramonėje ir buityje, savivaldybė ėmė mažinti jos kainą. 1932 m. butų apšvietimui jos kWh kainavo 1,44 Lt, o 1939 m. – tik 0,40 Lt, pramonės ir perkybos įmonių apšvietimui kaina buvo sumažinta nuo 1,79 iki 0,70 Lt, jėgai – nuo 0,80 iki 0,30 Lt. Šiauliuose pagaminta elektros energija buvo pigiausia Lietuvoje. Pragyvenimo minimumas 1930 m. pradžioje Šiauliuose buvo 104,3 Lt, pabaigoje – 99,8 Lt, Kaune atitinkamai – 105,2 ir 101,3 Lt per mėnesį. Miesto gatvės ir aikštės nuo 1932 m buvo apšviečiamos nemokamai, t. y. kitų vartotojų sąskaita. Gatvių apšvietimui 1932 m. sunaudota 53,3 MWh, o 1937 m. – 119,5 MWh elektros energijos.

Pradėjo augti ir energijos gamyba. 1932 m dėl ekonominės krizės buvo pagaminta tik 1600 MWh, iš jų vien Šiaulių miesto abonentai apšvietimui panaudojo 360,8 MWh, jėgai – 438 MWh. O jau 1937 m. buvo pagaminta 3000 MWh (iš viso Lietuvoje – 81 000 MWh), iš jų apšvietimui panaudota 524,5 MWh, jėgai – 1300 MWh. 1940 m. gamyba išaugo iki 4800 MWh elektros energijos. Per tą laiką išaugo ir abonentų skaičius. 1932 m abonentų buvo 2985, iš jų 2750 elektrą naudojo apšvietimui, 160 – jėgai, 75 – namų ūkyje. Tais metais mieste buvo 5641 butas, iš jų 156 tušti, mieste gyveno 22 tūkst. žmonių. 1937 m. prie elektros tinklų mieste jau buvo prijungta 4719 abonentų, iš jų elektrą naudojo apšvietimui 4300, jėgai – 250, namų ruošai – 169. 1940 m. abonentų skaičius pasiekė 6500, jie sunaudojo 5 600 MWh elektros energijos.

Pabaiga

Išaugus Šiaulių, Panevėžio, Radviliškio ir kitų miestų, kuriems elektros energiją tiekė Bačiūnų elektrinė, poreikiams, buvo pradėta galvoti apie naujų jėgainių statybą. Nedidelės dyzelinės Panevėžio elektrinės plėtrą ribojo kuro brangumas. Todėl iš pradžių buvo planuojama statyti naują 1000 kW elektrinę Bigailiuose, 20 km nuo Panevėžio ir dar 2000 kW padidinti Bačiūnų elektrinės galią. Tačiau Lietuvos Elektros energijos komitetas nutarė statyti naują galingesnę elektrinę, kuri energija galėtų aprūpinti ir Panevėžį, o pastačius Kauno elektrinę, taptų rezervine. Numatyta panaudoti Piktmiškio ir Degimų, o vėliau Karpiškio ir Tyrulių durpynų durpes. Savivaldybė, bijodama konkurencijos savo įmonei, iš pradžių priešinosi šiam projektui, tačiau vėliau nusipirko dvi valstybinės AB „Elektra“ akcijas. 1939 m. spalio 15 d. už 2,5 km nuo Bačiūnų, pagal inž. Leono Kaulakio (vėliau Kauno politechnikos instituto profesorius) projektą pradėta statyti nauja šiluminė Rėkyvos elektrinė.

1941 m. birželio 18 d. pradėjus veikti Rėkyvos elektrinei, Bačiūnų elektrinės reikšmė šiek tiek sumažėjo, nors Antrojo pasaulinio karo metais elektros energijos poreikiai ir neišaugo. Tačiau pasibaigus karui, kai nesusprogdintos liko tik Bačiūnų ir Rėkyvos elektrinės, ji dirbo visu pajėgumu iki 1953 m., kai Rėkyvos elektrinėje buvo pastatyti nauji pajėgumai. Tik 1957–1960 m., kai buvo paleista termofikacinė Vilniaus elektrinė ir pradėjo veikti Kauno hidroelektrinė, Bačiūnų elektrinės vaidmuo sumažėjo. 1959 m. pirmoji Lietuvoje 6 kilovoltų generatorinės įtampos elektrinė buvo užkonservuota, o vėliau ir išmontuota. Jos pastatai kurį laiką buvo naudojami Šiaulių šilumos tinklų (dabar AB „Šiaulių energija“) ūkio reikalams, o 1992 m. privatizuoti. Dabar juose įsikūrusi baldų gamybos įmonė.