Bandūra (ukr. банду́ра), dar žinoma kaip kobza (ukr. кобза) – tradicinis, styginis ukrainiečių liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas. Turi ovalų korpusą ir trumpą grifą. Senuose instrumentuose 12–25 stygos, šiuolaikiniuose – 54. Stygos įtempiamos dalimi virš grifo, dalimi prie deko.
| Kazokas grojantis bandūra | |
| Styginis instrumentas | |
|---|---|
| Klasifikacija | gnaibomasis chordofonas |
| Hornbostel–Sachs klasifikacija | 321.321-5+6 |
| Susiję instrumentai | |
| | |
| Nematerialusis pasaulio paveldas | |
| | |
Raida
Intrumentas į Ukrainą atėjo iš tiurkų tautų ir siejasi su senoviniu instrumentu kobyzu. XIII a. jis iš Ponto stepės paplito Ukrainoje. XV a. kobzai įvardinti atsirado alternatyvus terminas bandūra. Jis greičiausiai atėjo per lenkų kalbą iš graikų kalbos pandura (gr. πανδοῦρα). Nuo tada abu terminai naudojami alternatyviai.
XVI a. Ukrainoje susiformavo epinio dainavimo tradicija, atliekama aklų dainių, vadinamų kobzarais (ukr. кобзар). Ši tradicija buvo labai populiari kazokų Etmonate. XVII-XVIII a. bandūristai buvo populiarūs Lenkijos, taip pat Vokietijos ir Rusijos dvaruose.
Senoji bandūra buvo buvo panaši į liutnią ir turėjo 5-12 stygų. Tačiau nuo XVIII a. vidurio buvo pidedamos papildomos stygos (ukr. приструнки). Stygų skaičius iki XIX a. vidurio stipriai išaugo, ir instrumentas tapo labiau panašus į citrą. Kai kurių autorių senasis variantas vadinamas kobza, o naujasis - bandūra.
1876 m. Rusijos imperijoje bandūros buvo uždraustos, nes buvo siejamos su nacionaliniu judėjimu. Kobzarai dainuodavo ukrainietiškai, šlovino didingą Ukrainos istoriją ir stiprino nacionalinę tapatybę. Draudimas panaikintas 1902 m., po kurio prasidėjo bandūros kultūros atgimimas. Pradėtos naudoti metalinės stygos, jų skaičius ir toliau augo. 1926 instrumentas turėjo 31 stygą, vėliau - 56 stygas, o dabartinė koncertinė versija turi net 68. Buvo rengiami pirmieji vieši bandūros koncertai, pradėtos bandūros studijos.
1926 m. situacija keitėsi dėl sovietini represijų (žudymai, tremtys į Sibirą), kurios buvo nukreiptos prieš bandūristus, nes jie buvo traktuojami kaip antisovietinis elementas. Klajoklių dainių kobzarų kultūra sunaikinta dėl judėjimo laisvės apribojimo. Tik po Stalino mirties 1953 m. vėl atsirado galimybės atsigauti bandūros menui. Bandūros paskaitos sugrįžo į konservatorijas, gamyklos Černihive ir Lvive pradėjo masinę instrumento gamybą, sukurti pirmieji profesionaliosios muzikos kūriniai skirti bandūrai. Tiesa, repertuaras buvo griežtai ribojamas cenzūros.
Nuo 1980 m., o ypač po Ukrainos nepriklausomybės, kilo naujas bandūros renesansas. Didžiuosiuose miestuose įsikūrę kobzarų cechai bando atgaivinti tradicinę instrumento gamybą, grojimo ir epinio dainavimo tradicijas. Kobzos ir rylos tradicijos išsaugojimo programa Ukrainoje 2024 m. įrašyta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip geroji praktika.
Susijusios pasaulio paveldo tradicijos
- Taro, styginio instrumento, gamyba ir atlikimas (2012, Azerbaidžanas)
- Tradicinis kazachų menas dombra kui (2014, Kazachstanas)
- Dotaro gamybos ir muzikavimo menas (2019, Iranas)
- Dutaro meistriškumas ir tradicinės muzikos atlikimo menas kartu su dainavimu (2021, Turkmėnija)
- Kultūrinė praktika ir išraiškos, susijusios su tradiciniu mušamuoju instrumentu bolonu (2021, Malis, reikalingas skubios apsaugos)
- Ūdo gamyba ir grojimas juo (2022, Iranas, Sirija)
- Rebabo gamybos ir atlikimo menas (2024, Afganistanas, Iranas, Tadžikija, Uzbekija)
Išnašos
- Bandūra. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 629 psl.
- K.Cheremsky "Традіційне Співоцтво", (tr. "Traditional Singing") Kharkiv "Athos" 2008
- Findeizen, Nikolai (2008). History of Music in Russia from Antiquity to 1800, Vol. 1. Bloomington: Indiana University Press. ISBN 978-0-253-02637-8.
- Safeguarding programme of kobza and wheel lyre tradition
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Bandūra, Kas yra Bandūra? Ką reiškia Bandūra?