Bažnytinė slavų kalba (rus. Церковнославѧ́нскїй ѧ҆зы́къ = cerkovnoslavianskij jazyk, savivardis: слове́нскїй ѧ҆зы́къ) – liturgijoje naudojama slavų kalba, kuri išsivystė iš senosios bažnytinės slavų kalbos.
| Bažnytinė slavų kalba Церковнославѧ́нскїй ѧ҆зы́къ | |
| Kalbama | Rytų Europa, Balkanai |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | vartojama kaip liturginė kalba |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | indoeuropiečių > slavų |
| Rašto sistemos | kirilica, glagolica |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | cu |
| ISO 639-2 | chu |
| ISO 639-3 | chu |
Ji naudojama Rusijos stačiatikių bažnyčioje (Rusija, Baltarusija, Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina, Vidurinė Azija), Serbijos stačiatikių bažnyčioje (Serbija, Kosovas, Kroatija, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija), Bulgarijos stačiatikių bažnyčioje (Bulgarija) ir kitur. Dabar ją naudoja ir sentikiai, kai kurios rytų katalikų bažnyčios.
Raida
Bažnytinė slavų kalba išsivystė iš senosios bažnytinės slavų kalbos, kuri savo ruožtu išsivystė iš senosios bulgarų kalbos. Nuo IX a. kartu su stačiatikių krikščionybe vykstant jos plėtrai į įvairius slavų kraštus, kalba pildėsi naujais žodžiais, gramatinėmis formomis. Atsirado tarmės.
Iš pradžių buvo vartojamos dvi abėcėlės: glagolica ir kirilica, tačiau vėliau glagolicos vartojimas nunyko. Išliko tokių raidžių kaip Ѣ (jat), ъ (jer) Ѧ, Ѫ (jus), Ѵ (ižica), ꙋ́ (ou), Ѿ (ot), Ѯ (ksi), Ѱ (psi), Ѡ (omega) vartojimas, privalomi kirčių ženklai, raidinė numeracija ir pan. Šventi žodžiai žymimi specialiu diakritiku titlo (rus. Ти́тло).
Nepaisant bandymo liturginę kalbą šiek tiek priartinti gyvosioms kalboms, buvo išlaikytos archajiškos gramatinės formos: trys giminės, septyni linksniai, šeši laikai.
Ši kalba buvo viena iš oficialių LDK kalbų nuo pat jos susikūrimo. XV a. fiksuojami seniausi spausdinti tekstai šia kalba.
Iki XVIII a. ją naudojo ir Rumunijos stačiatikių bažnyčia, tačiau ilgainiui neslaviškos bažnyčios liturgijoje perėjo prie vietinių kalbų. Tuo tarpu slaviškuose kraštuose šios kalbos vartojimas liturgijoje išlikęs iki dabar. Tiesa, nuo XX a. stebima tendencija užleisti vietą ir vietos kalboms. Nuo 1917–1918 m. bažnyčiai leidus, galima jomis atlikti apeigas atskirose stačiatikių parapijose. Todėl kai kur bažnytinė slavų kalba užleido vietą šiuolaikinėms rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, taip pat Rusijos tautinių mažumų (marių, totorių, jakutų ir pan.) kalboms.
Tarmės
Bažnytinė slavų kalba turi daug tarmių (rus. извод = izvod):
- Serbų tarmė (rus. Старомосковский извод) turi atskirą artografiją, nenaudoja raidžių ы ir щ.
- Senoji Maskvos tarmė (rus. Старомосковский извод) – buvo paplitusi iki XVII a. Vis dar naudojama sentikių.
- Kijevo tarmė (ukr. Київський ізвод) pasižymi raidės ѣ tarimu kaip i (rusiškas standartas taria je), ч kietinimu ir г tarimu kaip h (rusiškas standartas taria g).
- Rusijos (sinodinė) tarmė (rus. Синодальный извод) labiausiai paplitęs šiuolaikinis variantas, susiformavęs XVII a.
Išnašos
- Brian P. Bennett, Religion and Language in Post-Soviet Russia. New York: Routledge, 2011.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Bažnytinė slavų kalba, Kas yra Bažnytinė slavų kalba? Ką reiškia Bažnytinė slavų kalba?