Artūras Šopenhaueris vok Arthur SchopenhauerGimė 1788 m vasario 22 d DancigasMirė 1860 m rugsėjo 21 d 72 metai Frankfurt

Artūras Šopenhaueris vok. Arthur Schopenhauer

Gimė	1788 m. vasario 22 d. Dancigas
Mirė	1860 m. rugsėjo 21 d. (72 metai) Frankfurtas prie Maino, Vokietija

Veikla	gyvenimo filosofijos atstovas, vienas svarbiausių XIX a. filosofų.

Vikiteka	Arthur Schopenhauer

Artūras Šopenhaueris (vok. Arthur Schopenhauer; 1788 m. vasario 22 d. Dancige (dab. Gdanskas), Lenkija – 1860 m. rugsėjo 21 d.) – gyvenimo filosofijos atstovas, vienas svarbiausių XIX a. filosofų, išgarsėjęs savo darbu „Die Welt als Wille und Vorstellung“ (vertimas į lietuvių kalbą: „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, 1995).

Biografija

A. Šopenhaueris gimė turtingo prekybininko Heinrich Floris Schopenhauer ir Johanna Troisner šeimoje. Devynerių metų A. Šopenhaueris buvo išsiųstas į Prancūziją, kur įgijo gerų prancūzų kalbos žinių. Kai sukako septyniolika metų, jis pradėjo lankyti verslo mokyklą Hamburge, kad galėtų perimti šeimos verslą. Po tėvo mirties 1805 m. A. Šopenhauerio motina tapo žymia noveliste. Jos dėka filosofas susižavėjo J. V. Goethe, Schlegel ir broliais Grimais.

1809 m. A. Šopenhaueris įstojo į Getingeno universitetą studijuoti mediciną, tačiau 1811 m. Jėnos universitete ėmėsi filosofijos studijų ir 1813 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

Domėjosi I. Kanto, Dž. Loko, B. Paskalio, M. Montenio, Jėnos universiteto romantikų, F. Šelingo idėjomis. A. Šopenhaueris laikė save Imanuelio Kanto pasekėju, kritiškai žiūrėjo į savo meto Europos filosofiją, J. G. Fichte‘s ir G. V. Hėgelio sistemas vertino su pašaipa. A. Šopenhaueris buvo artimas romantizmo, o ne formalistiniam, matematiniam Herberto mąstymui, dėl potraukio į intuiciją, analogiją ir genialumą.

Filosofinės idėjos

Didžiausią įtaką jam turėjo upanišadų filosofija ir budizmas. Iš budizmo pasiėmė pasaulio pesimizmą, nirvaną, „aš ne aš“, mintis apie žmogiškos būties nemateriškumą. Dėl rytietiškos įtakos jo pažiūros yra etinės, estetinės ir ontologinės. Prioritetas teikiamas žmogaus vidiniams prioritetams, o išorinis pasaulis yra kančių buveinė. Filosofijos išeities taškas yra valia ir su ja susijusi kančia. Žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys, objektai – kaip juos sąlygoja subjektai. Pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime. Save patiriame ir kaip vaizdinį, ir kaip valią. Kūno veiksmai yra tik objektyvuoti valios aktai, taigi, giliausia esmė yra iracionalizuota valia. Valia yra nepažini realybė, pirminis pasaulio pradas, proto ir tvarkos priešingybė. Pasaulis yra vientisas, bet turi dvi puses ir mąstančiam žmogui jas atveria: regimąją ir neregimąją. Regima puse yra vaizdinys, o neregima – valia. Tai, ką mes vadiname tikrove yra regimybė, nes egzistuoja tik mūsų vaizdinyje. Anot A. Šopenhauerio, tikras pasaulis yra valios pasaulis.

A. Šopenhaueriui, kaip ir kitiems neklasikinės filosofijos pradininkams – Sorenui, S. Kierkegaard‘ui ir Friedrichui Nietzsch‘ei – būdinga pabrėžti vienatvės svarbą. Ši neklasikinės filosofijos nuostata glaudžiai siejasi su tragiškajam romantizmo sparnui būdingu vienatvės, melancholijos aukštinimu ir poetizavimu. A. Šopenhaueris, stipriai paveiktas romantikų pasaulėjautos, teigia, kad žmogus esti visiškai savimi tik tol, kol jis vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas. Anot A. Šopenhauerio vienatvėje menkystos jaučia visą savo menkumą, o didis protas – visą savo didybę <…> kiekvienas regi save tokį, koks iš tikrųjų yra <..> juo tobulesnis gamtos kūrinys, tuo jis atskiresnis.

Pasak A. Šopenhauerio, „svarbi gyvenimo išminties sudedamoji dalis yra teisingas dėmesio skirstymas dabarčiai ir ateičiai, kad viena dalis nenustelbtų kitos. Daugelis gyvena perdėm dabartimi: tai lengvabūdžiai, kiti – perdėm ateitimi: tai aikštingieji ir nekantrieji. Jie apgauna save paneigdami pačią savo būties esmė ir gyvena tik „ad interim“. Retas išlaiko deramą pusiausvyrą, taigi nors žmogaus orientacija į ateitį yra perspektyvesnis dalykas karjeros siekiančio asmens praktikoje, padeda planuoti ir realizuoti save ilgalaikėje perspektyvoje, ateities laiko, kaip sėkmės veiksnio panaudojimas, neatsiejamas nuo dabarties ir praeities, tokios kokia ji yra ar buvo, pripažinimu: „kas nesusimąsto dėl savo praeities, tas paprasčiausiai netenka sveikos nuovokos“.

Siekė įrodyti, jog žmogaus vidiniai išgyvenimai yra daug svarbesni negu juos sukeliantys realūs įvykiai. Anot jo, tik tokia filosofija yra teisinga, kuri nukreipta į žmogaus būties, jo vidinio pasaulio problemas. A. Šopenhaueris pabrėžia vienatvės ir asmenybės sąmoningo atsiribojimo nuo išorinių būties formų reikšmingumą. Teigia, kad kas tikrai pasaulyje vertinga, žmonės nevertina, o tai, ką jie vertina, nėra vertinga. – tai rodo uždaras didelių ir žymių žmonių gyvenimo būdas. Taigi, vienatvė A. Šopenhauerio filosofijoje poetizuojama ir traktuojama kaip neišvengiamas visų didelių žmonių likimas, kaip mažesnės blogybės iš dviejų pasirinkimas. Jis teigia, jog turtingos dvasios žmogus pirmiausia kratosi rūpesčių ir nemalonumų, norėdamas turėti ramybę ir laisvo laiko; jis ieško tylaus ir kuklaus gyvenimo ir pasižmonėjęs visuomenėje renkasi uždarą gyvenimo būdą, o jeigu jis tikras intelektualas – net vienatvę. Kuo turtingesnis dvasinis žmogaus pasaulis, tuo mažiau jam reikia iš išorės. Todėl intelektualumas daro žmogų užsidariusį ir nekalbų.

Savo filosofijos pagrindu A. Šopenhaueris laikė valią. Kanto „daiktą savaime“ jis sutapatina su valia. Valia jam – daikto savaime esmė. „Pasaulinė valia“ – pagrindinis impulsas, veikiantis visame pasaulyje – ne tik žmoguje, bet ir gyvūnuose, augaluose, gamtos jėgose. Visa tai yra tik pasaulinės valios objektyvacija. Visi reiškiniai, procesai, įvykiai yra valios rezultatas. Valia – tai siekimas be tikslo ir pabaigos. Todėl pasitenkinimas yra normali valios būsena.

Žmogaus gyvenimas – valios objektyvas. Tačiau objektyviausia valia iškyla kaip kančia. Valia žmogui teikia daugybę nemalonių, nes gyventi – reiškia norėti, o norėti – kentėti. Bet koks siekimas kyla iš stokos, todėl, kol yra nepasitenkinimas, yra kančia. A. Šopenhaueris daro paradoksalią išvadą, kad „skausmas“, kentėjimas, kuriam priklauso bet koks trūkumas, stoka, kiekvienas noras, yra tai, kas pozityvu, betarpiška, pajausta. Kentėjimo šaltinis gali būti bet kas – lytinis potraukis, meilė, pavydas, neapykanta, baimė, liga. Jeigu viso to nėra, kyla nuobodulys, kuris taip pat kankinantis.

Optimizmą A. Šopenhaueris laiko ne tik „absurdiška“, bet ir „niekšiška mąstysena, žiauriu pasityčiojimu iš nenusakomų žmonijos kančių“. Tarp žmonių vyksta nuožmi kova dėl vietos po saule – žmogus žmogui yra vilkas. Akla valia daugelį žmonių verčia visą gyvenimą kovoti už savo egzistenciją, rūpintis kaip išgyventi, iš anksto žinant, kad bus pralaimėta. Mirties atžvilgiu visą gyvenimą galima laikyti nuolatiniu mirimo procesu. Žmogus mirčiai priklauso nuo pat gimimo, ji visą laiką žaidžia su žmogumi kaip su savo grobiu. Valia – troškimas gyventi, taigi mirtis – nebūties priešingybė, tačiau žmogus turi nuolat gyventi su mirtimi. Anot A. Šopenhauerio, kančių pilną žmogaus kasdienybę padeda ištverti tik mirties baimė, o ne gyvenimo meilė. A. Šopenhaueris rašo: „Tikriausiai niekada nei vienas žmogus savo gyvenimo pabaigoje, jei tik jis protingas ir nuoširdus, nepanorės gyventi dar sykį; daug mieliau jis pasirinks visišką nebūtį“. Tačiau tai nereiškia, kad filosofas siūlo anksčiau laiko pasirinkti nebūtį. Jis yra už natūralią gyvenimo pabaigą: „didžiausias gėris, įmanomas amžiaus pabaigoje, yra eutanazija – nepaprastai lengva, jokios ligos nesukelta, jokių traukulių nelydima ir visai nejaučiama mirtis“. Savižudybė A. Šopenhaueriui yra tik pavienio valios reiškinio sunaikinimas. Ji yra valios teigimas. Savižudis nori gyventi, jis nepatenkintas ne gyvenimu apskritai, o tokiu gyvenimu, kurį jam teko gyventi.

Pati svarbiausia A. Šopenhauerio filosofijos išminties taisyklė – siekti ne malonumų, o stengtis išvengti skausmo. A. Šopenhauerio filosofija atstovauja etiniam irracionalizmui. Vakarų filosofijos istorijoje A. Šopenhaueris yra pirmasis mąstytojas, nuvainikavęs du tradicinius šios filosofijos stabus – Protą ir Dievą, ir kartu suabejojęs dviejų pamatinių žmogaus dvasios galių – tikėjimo ir pažinimo – neprilygstama verte. A. Šopenhaueris fiksuoja paprastą mintį – yra tik vienas absoliutas ir viena absoliuti realybė. Tai pasaulis, savaime vientisas, bet mąstančiam žmogui atveriantis dvi puses – regimąją ir neregimąją. Regimoji pasaulio pusė vadinama vaizdiniu, o neregimoji – valia. Jei esama Dievo, kaip „antipasauliškos“, tačiau pasaulio vyksme dalyvaujančios būtybės, pats pasaulis, istorija ir žmogaus gyvenimas turi galutinę ir aukščiausią prasmę bei tikslą. Jei Dievo nėra, jokios aukštesnės prasmės pasaulis ir žmogus neturi, o istorija betikslė. Visi egzistenciniai orientyrai turi tilpti pačiame pasaulyje, o gyvenimo tikslas sutapti su pačiu gyvenimu. Dar svarbiau tai, kad pašalinus Dievą išnyksta pamatinis Vakarų žmogaus tikėjimas – tikėjimas pasaulio ir istorijos protingumu, tam tikra dieviško kūrimo aktu į pasaulį įdiegta tvarka, kurią žmogus gali pažinti savo protu, nes ir protas yra ne kas kita, kaip šios tvarkos atitikmuo pačiame žmoguje. A. Šopenhaueris atmeta pasaulio sakralumą ir protingumą.

Svarbiausi veikalai

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Arthur Schopenhauer

Apie ketveriopą pakankamo pagrindo dėsnio šaknį (Über die vierfache Wurzel des Satzes vom zureichenden Grunde, 1813)
Apie regą ir spalvas (Über das Sehn und die Farben, 1816)
Pasaulis kaip valia ir vaizdinys (Die Welt als Wille und Vorstellung, I t. 1818/1819, II t. 1844)
Apie valią gamtoje (Über den Willen in der Natur, 1836)
Apie žmogiškosios valios laisvę (Über die Freiheit des menschlichen Willens, 1839)
Apie moralės pagrindą (Über die Grundlage der Moral, 1840)
Parerga und Paralipomena, 1851

Bibliografija

Lietuviškai:

Gyvenimo išminties aforizmai / iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. – 3-ioji patais. laida. – Vilnius: Tyto alba, 2007.
Parerga ir paralipomena: filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę / [sudarė Antanas Rybelis; iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius]. – Vilnius: Pradai, 2001.
Pasaulis kaip valia ir vaizdinys: keturios knygos ir priedas, kuriame pateikiama Kanto filosofijos kritika / iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Arvydas Šliogeris. – Vilnius: Pradai, 1995. – (Atviros Lietuvos knyga).

Kitomis kalbomis:

On the Fourfold Root of the Principle of Sufficient Reason (Über die vierfache Wurzel des Satzes vom zureichenden Grunde), 1813
On Vision and Colors (Über das Sehn und die Farben), 1816 ISBN 0-85496-988-8
The World as Will and Representation, (alternately translated in English as The World as Will and Idea. Original German is Die Welt als Wille und Vorstellung), 1818/1819, vol 2 1844
Peter Smith Publisher hardcover set 1969, ISBN 0-8446-2885-9
Everyman Paperback combined abridged edition (290 p.) ISBN 0-460-87505-1
On the Will in Nature (Über den Willen in der Natur), 1836 ISBN 0-85496-999-3
On the Freedom of the Will (Über die Freiheit des menschlichen Willens), 1839 ISBN 0-631-14552-4
On the Basis of Morality (Über die Grundlage der Moral), 1840
Parerga und Paralipomena, 1851; English Translation by EFJ Payne, Clarendon Press, Oxford, 1974, 2 Volumes: Vol 1 Parerga (Six Essays), ISBN 0-19-924220-8, and Vol 2 Paralipomena (Aphorisms), ISBN 0-19-924221-6
Arthur Schopenhauer, Manuscript Remains, Volume II, Berg Publishers Ltd., ISBN 0-85496-539-4

Nuorodos

A. Šopenhauerio biografija ir filosofijos apžvalga