Arfininko giesmė

Arfininko giesmė – senovės egiptiečių tekstai, datuojami Viduriniosios Karalystės laikotarpiu, bet perrašinėti ir vėlesniais laikais. Tekstuose apmąstoma gyvybė ir mirtis, suabejojama pomirtinio pasaulio tikrove. Greta tekstų išpiešti grojančių arfininkų paveikslai, tad laikoma, kad arfininkai ir galėjo būti šių tekstų kūrėjai arba atlikėjai.

Pilna „Arfininko giesmė“ rasta Hariso papiruse 500, užrašyta ir priskiriama faraono Antefo mirties laikotarpiui (3 tūkstantmetis pr. m. e.). Tą nurodo antraštė: „giesmė iš šventyklos, kurioje palaidotas karalius Antefas“. Vėliau teksto nuorašai išrašyti ant Paatonemchebo kapavietės (Echnatono laikai), trumpa ištrauka ant Ikio stelos.

„Arfininko giesmėje“ aptariamas gyvenimo trapumas, nuolatinis kismas (tie, kurie rūmus statė, jų būsto nebelikę), nežinia apie pomirtinį gyvenimą („nieks iš tenai atgal dar nesugrįžo“). Pabaigoje raginama džiaugtis gyvenimu – puoštis, sekti savo norais, džiaugtis, nes nieks nežino, kas bus po to.

Naujosios Karalystės laikais kunigo Neferhotepo kape rastos net 3 „Arfininko giesmės“ – be įprastinių, rasta ir viena, kuri prieštarauja senajai giesmei, ir teigia, kad gyvenimas yra sapnas, o pomirtinis pasaulis – palaimos kraštas.

Literatūra

• „Arfininko giesmė“, vert. Sigitas Geda, iš: Senovės Rytų poezija, sudarė Sigitas Geda. Vilnius: Vaga, 1991, p. 35–39.