| Arabų užkariavimai | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
Arabų užkariavimai valdant: Mahometui (622–632) Rašidams (632–661) Omejadams (661–750) | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
|
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Žr. sąrašą
| Žr. sąrašą
| ||||||
Arabų užkariavimai (arab. الفتوحات العربية = al-Futūḥāt al-ʿArabīyah) – VII–IX a. arabų vykdytos karinės kampanijos Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Europoje.[1] Karinius žygius pradėjo islamo pranašas Mahometas, suvienijęs Arabijos pusiasalio gentis. Po Mahometo mirties užkariavimus tęsė jo įpėdinių įkurta valstybė Kalifatas: Rašidų (632–661), Omejadų (661–750) ir Abasidų (nuo 750).
Gretimų kraštų puolimą pradėjo 4 pirmieji Rašidų kalifai: Abu Bakras (632–634), Omaras (634–644), Osmanas (644–656) ir Ali (656–661).
Karinės kampanijos
redaguotiSirija ir Palestina (634–641)
redaguotiEgiptas (639–642)
redaguoti639 m. arabų karvedys Amras ibn al Asas įsiveržė į Egiptą.[3] 642 m. užėmė Aleksandriją ir užbaigė Egipto užkariavimą. Egipto teritorija prijungta prie Kalifato.
Persija (633–651)
redaguoti633 m. kalifo Abu Bakro pasiųstas karvedys Chalidas ibn al Validas įsiveržė į Sasanidų valdomą Iraką. Neseniai sostą perėmęs šachas Jazdegerdas III subūrė kariuomenę pasipriešinti užkariautojams,[4] nors dauguma marzbanų atsisakė padėti.[5] 636 m. arabai Kadisijos mūšyje sunaikino persų kariuomenę ir užėmė Sasanidų sostinę Ktesifoną.[4] Jazdegerdas III tęsė kovą, bet 642 m. Nahavando mūšyje patyrė dar vieną pralaimėjimą ir pasitraukė į Chorasaną, kur 651 m. buvo nužudytas satrapo.[4] Arabai nukariavo visą Sasanidų valstybės teritoriją ir prijungė ją prie Kalifato.
Magribas (647–742)
redaguotiNukariavę Egiptą arabai ėmė rengti karinius žygius į Kirenaiką (dab. šiaurės rytų Libija) ir teritorijas į vakarus.[6]Bizantijos valdžia šiaurės vakarų Afrikoje tuo metu daugiausia apsiribojo pakrantės lygumose, o autonominiai berberų vienetai kontroliavo likusią dalį.[7] 670 m. arabai buvusios romėnų gyvenvietės vietoje įkūrė Kairuano miestą, kuris suteikė jiems pagrindą tolesnei plėtrai.[7] 698 m. arabams pavyko užimti Kartaginą, 708 m. – Tanžerą.[8] Žlugus Tanžerui, daug berberų prisijungė prie musulmonų kariuomenės.[9] 740 m. kilo berberų maištas, kuriame dalyvavo ir berberai charidžitai.[10] Po daugybės nesėkmių Kalifatas pagaliau sugebėjo numalšinti sukilimą 742 m., nors vietinės berberų dinastijos atsiskyrė nuo Kalifato kontrolės.[10]
Pirėnų pusiasalis (711–721)
redaguoti710 m. mirus vestgotų karaliui Viticai, karalystė išgyveno politinio susiskaldymo laikotarpį.[11] Vestgotų bajorai buvo pasidalinę tarp Viticos pasekėjų ir jo įpėdinio Roderiko.[12] Viticos sūnus Achila, pralaimėjęs kovą dėl sosto, pabėgo į Maroką ir, pasak musulmonų tradicijos, prašė arabų įsiveržti į Ispaniją.[12] 710 m. vasarą arabai surengė kelis sėkmingus žygius į Ispaniją.[13] 711 m. Tanžero valdytojas Tarikas ibn Zijadas, pasinaudojęs susidariusia situacija, persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį su arabų ir berberų kariuomene.[11] 711 m. liepą sumušė Roderiko pajėgas prie Gvadaletės upės ir skverbėsi tolyn į šiaurę užimdamas Kordobą, Malagą, Toledą.[14]
712 m. dar didesnės arabų pajėgos, vadovaujamos Musos Ibn Nusairo, kirto Gibraltaro sąsiaurį, kad susijungtų su Zijado pajėgomis Talaveroje.[15] Įsiveržimą, atrodo, inicijavo Zajidas: kalifas al Validas I Damaske buvo nustebintas tokiu žingsniu.[16] Iki 713 m. arabai užėmė beveik visą Pirėnų pusiasalį.[14] 714 m. al Validas I išsikvietė Zijadą į Damaską, kad šis paaiškintų savo kampaniją Ispanijoje, tačiau Zijadas neskubėjo keliauti, o atvykęs į Damaską buvo įkalintas.[17] 717 m. arabai užėmė Barseloną, 719 m. – Narboną, veržėsi į Tulūzą, 725 m. surengė žygį į Burgundiją.[14]
Tolesnį arabų skverbimąsi į Europą sustabdė Karolis Martelis 732 m. Puatjė mūšyje.[14] 759 m. frankų karalius Pipinas Trumpasis arabus išstūmė iš Galijos.[1]
- „Arabų užkariavimai“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-11-25.
- Lapidus (2014), p. 49
- Hoyland (2014), p. 70
- Vaglieri (1977), pp. 60–61
- Nicolle (2009), p. 58
- Hoyland (2014), p. 78
- Hoyland (2014), pp. 124–126
- Hoyland (2014), pp. 142–145
- G. Yver. Encyclopedia of Islam 2nd ed, Brill. „Maghreb“, vol. 5, p. 1189.
- Hoyland (2014), p. 180
- Hoyland (2014), pp. 146–147
- Nicolle 2009, pp. 65.
- Nicolle (2009), p. 71
- Évariste Lévi-Provençal. Encyclopedia of Islam 2nd ed, Brill. „Al-Andalus“, vol. 1, p. 492
- Nicolle (2009), p. 65
- Nicolle (2009), p. 71-72
- Nicolle (2009), p. 66
- Hoyland, Robert G. (2014). In God's Path: The Arab Conquests and the Creation of an Islamic Empire. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-991636-8.
- Lapidus, Ira M. (2014). A History of Islamic Societies. Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-51430-9.
- Nicolle, David (1994). Yarmuk AD 636: The Muslim Conquest of Syria. Osprey Publishing. ISBN 978-1-85532-414-5.[neveikianti nuoroda]
- Nicolle, David (2009). The Great Islamic Conquests AD 632-750. Osprey Publishing. ISBN 978-1-84603-273-8.
- Vaglieri, Laura Veccia (1977). „The Patriarchal and Umayyad caliphates“. Rinkinyje: Holt, P. M.; Lambton, Ann K. S.; Lewis, Bernard (red.). The Cambridge History of Islam Volume 1A: The Central Islamic Lands from Pre-Islamic Times to the First World War. Cambridge University Press. pp. 57–103. doi:10.1017/CHOL9780521219464.005. ISBN 9780521219464.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Arabų užkariavimai, Kas yra Arabų užkariavimai? Ką reiškia Arabų užkariavimai?