Antiochas Askalonietis

Antiochas Askalonietis sen. gr. Άντίοχος ὁ Ἀσκαλώνιος
Gimė	apie 125 m. pr. m. e. Askalonas, Palestina
Mirė	apie 68 m. pr. m. e. Tikriausiai Sirija

Antiochas Askalonietis (sen. gr. Άντίοχος ὁ Ἀσκαλώνιος, apie 125 m. pr. m. e. – apie 68 m. pr. m. e.) – akademinis filosofas. Akademijoje jis buvo mokinys, tačiau nukrypo nuo Filono ir jo pirmtakų . Jis buvo Cicerono mokytojas ir pirmasis iš naujosios platonistų kartos. Antiochas stengėsi į platonizmą įtraukti stoikų ir doktrinas ir, priešingai nei Filonas, teigė, kad protas gali atskirti tiesą nuo melo. Tai darydamas jis teigė atgaivinantis Senosios Platono akademijos doktrinas. Su juo siejama pradžia.

Gyvenimas

Antiochas gimė Askalone, Palestinoje. 79 m. pr. m. e. jis buvo Lukulo ( priešininko) ir Cicerono mokytojas, šiems studijuojant Atėnuose. Jis taip pat turėjo mokyklą Aleksandrijoje bei Sirijoje, kur, atrodo, ir mirė. Savo laiku jis buvo labai garsus filosofas, nes Strabonas, aprašydamas Askaloną, mini jo gimimą kaip dovaną miestui, o Ciceronas dažnai su meile ir pagarba kalbėjo apie jį kaip apie geriausią ir išmintingiausią iš akademikų, labiausiai išprususį ir akyliausią savo amžiaus filosofą.

Antiochas mokėsi pas stoiką , tačiau pagrindinis jo mokytojas buvo , kuris pakeitė ir tapo Akademijos vadovu (). Tačiau jis geriau žinomas kaip Filono priešininkas, o ne mokinys. Savo veikale Academica Ciceronas mini traktatą Sosus, kurį Antiochas parašė prieštaraudamas savo mokytojui ir kuriame paneigia akademikų . Kitą Antiocho veikalą, pavadintą Canonica, cituoja . Kadangi Antiocho raštai neišliko, iš Seksto Empiriko veikalo panašu, kad tai buvo logikos traktatas.

Antiochas buvo vadinamas „penktosios akademijos“ įkūrėju, panašiai kaip Filonas buvo vadinamas ketvirtosios akademijos įkūrėju. Ši akademija buvo įkurta 89 m. pr. m. e., prieš pat įvykstant , dėl kurio 86 m. pr. m. e. buvo sunaikinta Akademija. Tuo metu Antiochas gyveno Aleksandrijoje. Vėliau jis grįžo į Atėnus ir, atrodo, mirė apie 68 m. pr. m. e.

Filosofija

Prieš Antiochą Akademijos tikriausiai kilo iš sėkmingų Platono bandymų paskatinti savo mokinius samprotauti abstrakčiai, ką jis laikė tikruoju tiesos atradimo būdu, ir per daug nepasitikėti pojūčiais. Ciceronas Platoną priskyrė prie filosofų, kurie manė, kad nėra tokio dalyko kaip bet kokio žinojimo užtikrintumas.

Po Platono buvę filosofai, pavyzdžiui, , pabrėždami tik pojūčių neapibrėžtumą, arba, pavyzdžiui, ir Filonas, akcentuodami pojūčių ir proto neapibrėžtumą, buvo tam tikra prasme skeptiški, ir atrodė, kad ieškojo bet kokios tiesos, tiek teorinės, tiek praktinės, šaknų. Taigi pagrindinis Antiocho tikslas buvo ne tik propaguoti tam tikras moralės filosofijos doktrinas, bet ir ištirti žmogaus pažinimo pagrindus ir gebėjimus atrasti tiesą. Vis dėlto, apie jo sėkmę negalima spręsti, nes veikalas, kuriame Ciceronas išsamiausiai išdėstė savo nuomonę, nėra išlikęs.

Antiochas teigė atgaivinęs Senosios Platono Akademijos doktrinas, kai, prieštaraudamas Filonui ir Karneadui, tvirtino, kad intelektas pats savaime bando atskirti tiesą nuo melo, arba, kalbant akademikų kalba, atskirti idėjas, kylančias iš realių objektų, nuo sampratų, kurios neatspindi realybės. Skeptikai teigė, kad jei dvi sąvokos yra tokios panašios, kad jų neįmanoma atskirti, nė viena iš jų negali būti laikoma teisingesne nei kita, ir kad prie kiekvienos teisingos sąvokos gali būti prisijungusi tokia pat klaidinga sąvoka, todėl niekas negali būti užtikrintas, kad žino tikrą tiesą. Antiochas šiai sampratai prieštaravo teigdamas, kad protas pats savaime yra tiesos ir melo etalonas. Samprata taip pat buvo neigiama argumentu, kad visi šie samprotavimai paneigia patys save, nes remiasi principais, kurie laikomi teisingais, ir daro išvadą, kad jokia prielaida negali turėti tikro pagrindo. Panašu, kad tokiu būdu Antiochas stojo stoikų pusėn, gindamas pojūčius, kuriuos akademikai laikė neapibrėžtais.

Akivaizdu, kad tokiose diskusijose buvo nagrinėjami tie patys klausimai, kuriuos anksčiau išsamiau nagrinėjo Platonas ir Aristotelis, analizuodami mokslo prigimtį ir aptardami įvairias tiesos rūšis, priklausomai nuo to, ar jos yra grynai intelektinio suvokimo, ar tik tikėtino ir neaiškaus pažinimo objektas. Taip buvo bandoma atgaivinti dialektikos meną, kurį, kaip rodo esami pasakojimai apie Antiocho moralinį mokymą, akademikai ignoravo. Nepasiduodamas stoikų paradoksams ar akademikų skepticizmui, Antiochas laikėsi pagrindinių doktrinų, beveik sutampančių su Aristotelio doktrinomis: laimė iš esmės susideda iš dorybingo gyvenimo, tačiau nepriklauso nuo išorinių dalykų. Taigi jis neigė stoikų doktriną, kad visi nusikaltimai yra vienodi, bet pritarė jų nuomonei, kad reikia slopinti visas emocijas. Taigi, nors Ciceronas linkęs priskirti Antiochą prie stoikų, atrodo, kad jis pats save laikė filosofu ir bandė sujungti stoikų ir doktrinas, kad atgaivintų Senąją Platono Akademiją.

Šaltiniai

1. Dorandi, Tiziano (1999). „Chapter 2: Chronology“. In Algra, Keimpe; et al. (eds.). The Cambridge History of Hellenistic Philosophy. Cambridge: Cambridge University Press. p. 49. ISBN 9780521250283.
2. Jaskelevičius, Alius (2015). „Daimonologija Apulėjaus veikale De Deo Socratis“. Klasikinės filologijos katedra. Literatūra. Vilnius: Vilniaus Universitetas. 57 (3): 73. ISSN 0258-0802.
3. Masalha, Nur (2018). Palestine:a four thousand year history. London. p. 92. ISBN 978-1-78699-272-7. OCLC 1046449706.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
4. Plutarch, Cicero, c. 4; Lucullus, c. 4; Cicero, Academica, ii. 19.
5. Strabonas. Geographica. p. xvi.2.29.
6. Cicero, Academica, ii. 35; Brutus, 91.
7. Cicero, Academica, iv. 4.
8. Sextus Empiricus, vii. 201.
9. „Antiochas Askalonietis“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-11-22.
10. Cicero, Academica, ii. 23.
11. Cicero, Epistulae ad Familiares, ix. 8.
12. Cicero, Academica, ii. 18.
13. Cicero, Academica, ii. 13.
14. Cicero, Academica, ii. 34.
15. Cicero, Academica, ii. 32.
16. Cicero, Academica, ii. 42; de Finibus, v. 25; Tusculanae Quaestiones, v. 8.
17. Cicero, Academica, ii. 43.
18. Sextus Empiricus, i. 235.