Aleksandras Nikolajevičius Tarasovas (rus. Александр Николаевич Тарасов, 1958 m. kovo 8 d.) – kairiosios marksistinės krypties rusų sociologas, politologas, kultūrologas, filosofas.
Biografija
1972 m. gruodį – 1973 m. sausį Tarasovas kartu su Vasiliju Minorskiu sukūrė radikalią, kairiają pogrindinę organizaciją pavadinimu „Naujųjų komunistų partija“ (NKP) ir 1973 m. vasarą tapo jos neformaliu vadovu. Po NKP susijungimo su kita kairiąja organizacija „Kairioji mokykla“ 1974 m., organizacija pasivadino „Tarybų Sąjungos neokomunistų partija“ (TSNKP). Tarasovas tapo vienu iš jos vadovu. Tarasovas buvo partijos teoretikas. Jis parašė partijos programinį dokumentą „Neokomunizmo principai“ 1974 m.
1975 m. jį areštavo KGB. Po metinio įkalinimo spec. psichiatrinėje ligoninėje buvo paleistas į laisvę, nes KGB jo bylos nepadavė į teismą. Spec. psichiatrinėje ligoninėje su juo buvo žiauriai elgtasi ir net buvo kankinamas (sumušimai, EKT, insulinės komos, didelės neuroleptikų dozių injekcijos). Dėl to buvo paleistas į laisvę su sunkiais somatiniais susirgimais, iš esmės liko invalidu. Po paleidimo dalyvavo TSNKP atkūrime, vadovavo jai iki paties jos paleidimo 1985 m. sausį. 1988 m. jo sveikatą tyrė dvi valstybinės psichiatrinės komisijos ir jos pripažino, kad jis yra psichiškai sveikas žmogus.
Užsiiminėjo įvairiomis profesijomis: dirbo braižytoju, laborantu, sargu, mašinistu, šaltkalviu, redaktoriumi, felčeriu, dujinės katilinės operatoriumi, Maskvos mėsos kombinato centrinės bazės buhalteriu, švietėju teatre „Ermitažas“, mokslo analizės centro prie RMA moksliniu bendradarbiu, aukštosios mokyklos dėstytoju, Rusijos mokslo ministerijos konsultantu, politiniu kritiku laikraštyje, „Panoramos“ ir Maskvos žmogaus teisių biuro informacinio-tyrimo centro ekspertu ir t. t. Turi aukštuosius istorijos ir ekonomikos išsilavinimus, bet prasidėjus perestroikai greitai specializavosi kaip profesionalus sociologas ir politologas.
1988 m. įkūrė Nepriklausomą Archyvą (nuo 1990 m. – „Nepriklausomas Archyvas — Nepriklausoma sociologinė tarnyba“). 1991 m. tapo naujosios sociologijos Centro ir praktinės „Phoenix“ politikos tyrimo bendradarbis. 2004 m. „Phoenix“ socialinis direktorius, 2009 m. vasarį tapo to centro direktoriumi.
Nuo 1984 m. pradėjo rašyti (naudodamasis slapyvardžiais) užsienio spaudoje. Nuo 1988 m. rašė nepriklausomoje spaudoje, o nuo 1990 m. nepriklausomoje ir oficialioje spaudoje savo vardu. Parašęs daugiau nei 1100 sociologijos (pirmiausia apie jaunimo problemas, konfliktologiją), politologijos (apie esamą politinę padėtį, politinį radikalizmą Rusijoje ir užsienyje, masinius visuomeninius judėjimus), kultūrologijos (apie masinę kultūrą, tarptautinius ir tarpcivilizacinius prieštaravimus), ekonomikos (apie lyginamąją ekonomiką) straipsnių. Nemažai reiškėsi, kaip literatūros ir kino kritikas. Pirmasis ištyrinėjo ir aprašė skustagalvių subkultūrą Rusijoje.
1995 m. lapkričio 4 d. Tarasovas buvo užpultas prie savo namų: nežinomi asmenys, pašaukę Tarasovą, sumušė jį iki sąmonės netekimo (nors jis ir gynėsi), po ko jie iškart dingo. Nežinomi asmenys paėmė iš jo tik pasą, tačiau didelės pinigų sumos, kurią turėjo Tarasovas, nepaėmė, taip pat kaip ir diktofono, itališkojo „Cinzano“ vermuto butelio. Po to buvo iškelta baudžiamoji byla, bet kaltieji nebuvo surasti.
2008 m. nacistai Tarasovą įtraukė į priešų, kurie turi būti fiziškai sunaikinti, sąrašą, paskelbtą ultradešiniuosiuose puslapiuose.
Tarp Rusijos anarchistų Tarasovas yra žinomas kaip nuoseklus anarchizmo kritikas. Visų pirma Tarasovas kritikuoja anarchizmo praktiką, kuri jo manymu yra bevaisė ir betikslė ir iš dalies teoriją, kuri jo manymu yra pasenusi ir nemokslinė. Ši kritika sukėlė didelį nepasitenkinimą Tarasovu.
1992 m. jis pradėjo rašytojo (prozininko ir poeto) karjerą. 1997 m. pradėjo vertėjauti iš anglų ir ispanų kalbų.
Tarasovo darbai yra publikuoti ne tik Rusijoje, bet ir JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Indijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Argentinoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Kazachstane, Moldavijoje, Padniestrėje ir Ukrainoje.
2000 m. „Tautų draugystės“ ir 2001 m. „Jaunystės“ žurnalų premijų laureatas.
2002 m. tapo vienu iš knygų serijos „Laikas „Č“. Šiuolaikinė pasaulinė antiburžuazinė mintis“ (leidykla „Gileja“) įkūrėjų, sudarinėtojų ir moksliniu redaktoriumi; 2005 m. – knygų serijos „Klasių kova“ (redaguodamas kartu su Borisu Kagarlickimu, leidykla „Ultra. Kultūra“); 2006 m. – knygų serijos „Revoliucijų rožė“ (leidykla „Kultūrinė revoliucija“). Serijose publikuojama šiuolaikinė kairioji visuomeninė-politinė literatūra.
Knygos
- Провокация. Версия событий 3-4 октября 1993 г. в Москве. (Provokacija. 1993 m. spalio 3-4 d. įvykių versija Maskvoje(1993)).
- Правда о Югославии. (Tiesa apie Jugoslaviją (1993) (bendraautoris)).
- Провокация. Версия событий 3-4 октября 1993 г. в Москве. – Постскриптум из 1994-го.(Provokacija. 1993 m. spalio 3-4 d. įvykių versija Maskvoje. Post Scriptum iš 1994 m. (1994)).
- Политический экстремизм в России. (Politinis ekstremizmas Rusijoje (1996) (bendraautoris)).
- Левые в России: от умеренных до экстремистов. (Kairieji Rusijoje: nuo nuosaikiųjų iki ekstremistų (1997) (bendraautoris)).
- Очень своевременная повесть. Феминистка как стриптизёрша: культурологический анализ. (Labai savalaikiška apysaka. Feministė kaip striptizo šokėja: kultūrologinė analizė (1999)).
- Революция не всерьёз. Штудии по теории и истории квазиреволюционных движений. (Revoliucija ne rimtai. Kvazirevoliucinių judėjimų istorijos ir teorijos moksliniai tyrimai (2005)).
- Страна Икс. (Šalis iks (2007)).
- Le rouge et le noir. Extrême droite et nationalisme en Russie. (Raudona ir juoda. Ultradešinieji ir nacionalizmas Rusijoje (2007) (bendraautoris)).
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Aleksandras Tarasovas, Kas yra Aleksandras Tarasovas? Ką reiškia Aleksandras Tarasovas?