Adomas (lot. Adamus, hebr. אָדָם = adām) – Biblijos personažas, Pradžios knygoje minimo pirmojo žmogaus vardas. Adomas yra pirmasis apie Dievą žinantis žmogus, kaip toks įsivaizduojamas įvairiose tikėjimo sistemose (įskaitant judaizmą, krikščionybę, gnosticizmą ir islamą).
Judaizme Adomas yra pirmasis žmogus, kurį Dievas sukūrė šeštąją kūrimo dieną. Jis buvo pirmasis sąmonę turintis, kalba apdovanotas tvarinys. Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuose pateikti du skirtingi pasakojimai apie sukūrimą. Vėliau žydų komentaruose bandyta suderinti abu pasakojimus ir suteikti jiems papildomų reikšmių.
Krikščionybėje tikima, kad Adomas nusidėjo Edeno sode, suvalgydamas vaisių nuo gero bei pikto pažinimo medžio. Dėl šio veiksmo pasaulyje atsirado mirtis ir nuodėmė. Ši nuodėminga prigimtis užkrečia visus jo palikuonis ir lėmė žmonijos išvarymą iš sodo. Žmonija gali būti išganyta tik per Jėzaus nukryžiavimą.
Islame Adomas laikomas kalifu (خليفة) (paveldėtoju) žemėje. Tai gali būti suprantama, kad Adomas yra Dievo atstovas ar kad žemėje prasidėjo naujas sąmoningo gyvenimo etapas, arba derinamos abi šios reikšmės. Panašiai kaip bibliniame pasakojime, Korane Adomas įkurdinamas sode, kur jis nusideda suvalgydamas nemirtingumo medžio vaisių ir taip prarasdamas teisę gyventi sode. Kai Adomas atgailauja dėl savo nuodėmės, Dievas jam atleidžia. Tai suvokiama kaip gairės gyvenimui: žmogus nusideda, suvokia savo klaidą ir atgailauja.
Gnostinėse tikėjimo sistemose Adomo kūno sukūrimas suvokiamas kaip neigiamas dalykas.Materiją demonizuojančios gnostinės kosmologijos kūną vaizduoja kaip tam tikrą Adomo sielos įkalinimo formą. Šią sielą Sofija (išmintis) perdavė materialaus pasaulio kūrėjui (demiurgui), kuris savo ruožtu klasta priverčiamas įpūsti sielą į kūną.
Pasakojimo apie Adomą struktūra
Pradžios knygoje pirmasis žmogus gauna vardą „Adomas“. Šalia jo vartojimo pirmojo žmogaus reikšme, hebrajų kalbos žodis adam Biblijoje yra naudojamas kaip įvardis, individualia prasme kaip „žmogus“ ir kolektyvine prasme kaip „žmonija“. Pradžios knygos 1 skyriuje pasakojama, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir jo būtybes, įskaitant žmoniją reiškiantį hebrajišką žodį adam. Pradžios knygos 2 skyriuje Dievas padaro „Adomą“, šiuo atveju turint omenyje vieną vyriškos lyties žmogų, iš „žemės dulkių“, įkurdina jį Edeno sode ir padaro moterį, Ievą, kaip jo palydovę. Pradžios knygos 3 skyriuje Adomas ir Ieva suvalgo vaisių nuo pažinimo medžio ir Dievas pasmerkia Adomą dirbti žemę, kad prasimaitintų, ir mirštant grįžti į ją. Pradžios knygos 4 skyriuje pasakojama apie Adomo sūnų gimimą, o 5 skyriuje išvardijami jo palikuonys nuo Seto iki Nojaus.
Visoje hebrajų Biblijoje Adomas minimas tik Pradžios knygos 1-5 skyriuose ir Kronikų knygų pradžioje, kur, kaip ir Pradžios knygoje, juo pradedamas Izraelio protėvių sąrašas. Dauguma mokslininkų mano, kad galutinis Pradžios knygos tekstas susiformavo persiškuoju laikotarpiu (V a. pr. Kr.), bet nuorodų į visų kitų Pradžios knygos 1-11 skyriuose minimų veikėjų ir įvykių nebuvimas visoje likusioje hebrajiškoje Biblijoje kai kuriuos mokslininkus paskatino daryti išvadą, kad šie skyriai buvo sukurti daug vėliau (galbūt III a. pr. Kr.) nei juos sekantys skyriai.
Etimologija
Hebrajų kalboje, kuria buvo parašyta Pradžios knyga, Adomas rašomas אָדָם (ʾĀḏām). Manoma, kad žodis siejasi su אדמה (adamah), reiškiančiu žemę, iš kurios Dievas sukūrė Adomą, kaip aprašyta Pradžios knygos 2 skyriuje. Gali būti, kad šis žodis siejasi ir su אדום, reiškiančio raudoną spalvą, ir nurodo raudoną žemės arba žmogaus odos spalvą. Vardas galėjo atsirasti iš akadų kalbos žodžio žodžio „adamu“, reiškiančio „daryti“.
Biblijos vertimuose į įvairias kalbas vardas transliteruojamas taip: aramėjų kalboje –ܐܕܡ; arabų kalboje – آدَم (ʾĀdam); graikų kalboje – Ἀδάμ (Adám) ir galiausiai lotynų kalboje – Adam. Šis variantas vartojamas moderniose romanų ir germanų kalbose.
Vartosena
Žmonija – žmogus – vyriškos lyties asmuo
Biblijoje žodis אָדָם ( adam ) naudojamas visomis jo reikšmėmis: kolektyvine („žmonija“, Pradžios 1:27), individualia („žmogus“, Pradžios 2:7), lyties nenurodančia („vyras ir moteris“, Pradžios 5:1-2) ir vyriška (Pradžios 2:23-24). Pradžios knygos 1 skyriaus 27 eilutėje „adam“ vartojamas kolektyvine reikšme. Individualaus „Adomo“ ir kolektyvinės „žmonijos“ sąveika yra labai svarbi pasakojimuose apie įvykius Edeno sode. Dviprasmiškos reikšmės pasakojimo moraliniame, seksualiniame ir dvasiniame lygmenyse atspindi žmogiškosios būklės sudėtingumą. Pradžios knygos 2 skyriaus 7 eilutė yra pirmoji Biblijos eilutė, kurioje „Adomas“ reiškia atskirą žmogų (pirmąjį žmogų) – joje apie lytį nekalbama; lyčių perskyra pabrėžiama Pradžios knygos 5 skyriaus 1-2 eilutėse, apibrėžiant „adam“ kaip „vyrą ir moterį“.
Ryšys su žeme
Svarbi tekstuose apie Adomo sukūrimą reiškiama idėja – jo ir žemės (adamah) ryšys: Dievas Adomą sukuria nulipdydamas jį iš molio paskutiniosiose kūrimo pasakojimo dalyse. Dievas nekaltumą praradusį Adomą ir žemę prakeikia bausdamas už jo nepaklusnumą. Adomas ir žmonija pasmerkiami mirti ir grįžti į žemę, iš kurios jis buvo padarytas. Šis „žemiškasis“ aspektas yra sudėtinė Adomo tapatybės dalis; Adomo nutolimas nuo žemės apibūdina dvilypę žmonijos prigimtį – žmonių buvimą žemiškais, bet atskirtais nuo gamtos.
Hebrajiškoje Biblijoje
Pradžios knygos 1 skyrius pasakoja, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir jame gyvenančias būtybes, įskaitant paskutiniuosius kūrinius – žmones: „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija [Adam]“ (Pradžios 5:2). Dievas palaimina žmoniją, liepia jiems „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pradžios 1:28) ir patiki jiems valdyti „ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius“ (Pradžios 1:26-27).
Pradžios knygos 2 skyriuje Dievas padaro „Adomą“, šiuo atveju turint omenyje vieną vyriškos lyties žmogų, iš „žemės dulkių“ ir „įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą“ (Pradžios 2:7). Tuomet Dievas šį pirmąjį žmogų įkurdina Edeno sode, sakydamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16-17). Tada Dievas pastebi, kad „Negera žmogui būti vienam“ (Pradžios 2:18) ir atveda Adomui gyvūnus, kuris juos pavadina, bet tarp visų gyvūnų neatsirado jam tinkančio palydovo (Pradžios 2:20). Dievas Adomą užmigdo giliu miegu ir padaro moterį (Pradžios 2:21-22), o pabudęs Adomas ją pasveikina kaip pagalbininkę draugę.
Nuopuolio aprašymas Pradžios knygos 3 skyriuje: žaltys įtikina moterį neklausyti Dievo įsakymo ir suvalgyti vaisių nuo išmintį teikiančio pažinimo medžio. Moteris įtikina Adomą padaryti tą patį. Tuomet jie susivokia esą nuogi, prisidengia ir pasislepia nuo Dievo žvilgsnio. Klausiamas Dievo, Adomas apkaltina moterį. Savo nuosprendžiu Dievas pasmerkia visus tris: pirmiausia žaltį, pasmerkdamas jį šliaužioti pilvu, tuomet moterį, ją pasmerkdamas gimdyti skausmams ir paklusti vyrui, ir galiausiai Adomą, kurį pasmerkia dirbti žemę, kad prasimaitintų, ir po mirties grįžti į ją. Tuomet Dievas vyrą ir moterį išvaro iš sodo, kad jie nesuvalgytų Gyvybės medžio vaisiaus ir netaptų nemirtingi.
Pradžios knygos 3 skyriaus 19 eilutėje Adomui skirta mirties pranašystė išreikšta pasitelkus chiazmo retorinę figūrą, kuri sustiprina sąsają tarp vyro sukūrimo iš „dulkių“ (Pradžios 2:7) ir jo „grįžimo“ į tai, iš ko atsirado.
A sugrįši
B žemėn
C nes (kî ) iš jos buvai paimtas
C' juk (kî ) tu dulkė esi
B' ir į dulkę
A' sugrįši
Pradžios knygos 4 skyrius pasakoja apie Adomo sūnų Kaino ir Abelio gimimą ir pirmąją žmogžudystę, po kurios seka Seto, trečiojo sūnaus, gimimas. Pradžios knygos 5 skyriuje, vadinamame „Žmonijos kartų nuo Adomo knyga“, išvardijami Adomo palikuonys nuo Seto iki Nojaus ir jų amžius, kai jiems gimė pirmagimiai sūnūs (išskyrus patį Adomą – šiuo atveju nurodytas jo amžius, kai gimė Setas – jo trečiasis sūnus) ir jų amžių mirties metu (Adomas sulaukia 930 metų). Šiame skyriuje rašoma, kad po Seto Adomas susilaukė ir kitų sūnų bei dukterų, bet nepateikia jų vardų.
Vėlesnėse žydų tradicijose
Kūnas
Rabinas ir Talmudo žinovas Louis Ginzbergas mini midrašą (Biblijos komentarą), kuriame pasakojama, kaip pats Dievas iš visų žemės kampų surinko visų spalvų dulkių (raudonų kraujui, juodų viduriams, baltų kaulams ir gysloms ir žalių blyškiai odai) ir sukūrė Adomą. Adomo siela yra Dievo paveikslas, ir kaip Dievas užpildo pasaulį, taip siela užpildo žmogaus kūną: „kaip Dievas mato viską, bet jo nemato niekas, taip ir siela mato, bet yra nematoma; kaip Dievas vadovauja pasauliui, taip siela vadovauja kūnui; kaip Dievas savo šventume yra tyras, tokia yra ir siela; ir kaip Dievas yra pasislėpęs, taip ir siela.“ Žydų literatūroje rašoma, kad Adomas turėjęs kūną iš šviesos – tokios pačios kaip šviesa, kurią Dievas sukūrė pirmąją dieną, o pradinę Adomo šlovę galima atgauti mistiškai kontempliuojant Dievą.
Adomas, Lilita ir Ieva
Bandydami suderinti Pradžios knygos 1 skyriaus teiginį, kad Dievas vyrą ir moterį sukūrė kartu, su antrojo skyriaus aprašymu, jog jie buvę sukurti atskirai, rabinai aiškino, kad kurdamas Adomą, Dievas kartu iš dulkių sukūrė ir moterį vardu Lilita. Šiedu negalėję sutarti, nes Adomas norėjęs, jog Lilita gulėtų po juo, o ši reikalavo, kad Adomas gulėtų po ja, todėl ji pabėgo nuo jo ir tuomet Dievas iš Adomo šonkaulio sukūrė Ievą.Viduramžiais Lilitos istorija buvo išplėtota agadiniuose midrašuose, „Zohare“ ir žydų mistikoje. Kiti rabinai teigė, jog ta pati eilutė reiškia, kad Adomas buvo sukurtas su dviem veidais – vyrišku ir moterišku – arba kaip viena dvilytė būtybė (hermafroditas). Šios būtybės vyriška ir moteriška dalys buvo sujungtos nugara į nugarą; Dievas pamatęs, kad taip sunku vaikščioti ir kalbėtis, ir todėl jas atskyrė.
Ievos kaltė nuopuolyje
Žaltys prisiartino prie Ievos, o ne Adomo, nes šis pats girdėjęs Dievo žodį, o Ievai jis buvęs tik persakytas; paragavusi vaisiaus, Ieva iš karto suprato esanti pasmerkta mirčiai ir tarė sau – geriau jai apgaule priversti Adomą irgi suvalgyti vaisiaus, kad mirtų ir jis, užuot paėmęs kitą moterį jos vieton. Adomas valgė vaisių, nežinodamas, ką darąs, ir po to labai susikrimto. Kai suvalgęs uždraustą vaisių Adomas apkaltino Ievą, Dievas jam priekaištavo, jog kaip vyras, neturėjęs paklusti žmonai, nes jis, o ne ji esąs galva.
Adomas ir žiemos saulėgrįža
Talmudo traktate „Avodah Zarah“ pateiktame agadiniame pasakojime yra pastebėjimų, kad vėliau į romėnų viduržiemio šventes Saturnalijas ir kalendas išsivysčiusį paprotį pasninkauti prieš žiemos saulėgrąžą ir linksmintis po jos įvedė Adomas.
Adomo ir Ievos vaikai
Po išvarymo iš Edeno Adomas 130 metų pasitraukė nuo Ievos ir šiuo laikotarpiu tiek jis, tiek Ieva užsiėmė seksu su demonais. Galiausiai Adomas ir Ieva vėl susiėjo ir ši pagimdė Setą. II a. pr. Kr. parašytas religinis žydų veikalas „Iškilmių knyga“ pasakoja, kad Adomas su Ieva turėjo dukteris Awân (gimusią po Kaino ir Abelio) ir Azurą (gimusią po Seto) bei dar devynis kitus sūnus. Kainas vedė Awân, Setas – Azûrą ir taip atsirado tolesni Adomo ir Ievos palikuonys. Pranašaujant visų teisiųjų lemtį laikų pabaigoje, III–V a. sukurtuose apokrifiniuose žydų raštuose, žinomuose kaip „Adomo ir Ievos gyvenimas“, ir jų graikiškame variante „Mozės apokalipsė“ pasakojama, kaip Adomas tremtyje atgailavo už savo nuodėmę ir už atpildą buvo nuneštas į dangiškąjį rojų.
Adomo mirtis ir palaidojimas
Adomui mirštant, prie jo buvo Archangelas Mykolas su tuo metu dar gyvais Ieva ir sūnumi Setu; Adomas buvęs palaidotas kartu su nužudytu sūnumi Abeliu. Kadangi Adomas ir Ieva atgailavo, Dievas jiems davė šviesos apdarus, ir panašius apdarus dėvės Mesijas, kai šis ateis.
Pagal „Mozės apokalipsę“, greičiausiai atsiradusioje I a. žydų literatūroje, Saliamono šventyklos altorius buvo pasaulio centras ir vartai į Edeno sodą, ir Adomas buvo sukurtas ir palaidotas būtent po šiuo altoriumi.
Požiūriai į Adomą
XVII a. knygos „Kav ha-Yashar“ autorius perspėja, kad nedera apie Adomą kalbėti blogai; priešingai, tie, kas apie jį kalba gerai, bus palaiminti ilgu gyvenimu. Panašų įspėjimą galima rasti „Zohare“.
Krikščionybėje
Pirminė nuodėmė
Pirminės nuodėmės idėjos nėra nei judaizme, nei islame. Į krikščionybę ją įvedė apaštalas Paulius, remdamasis helenistiniame pasaulyje gyvenusių žydų įžvalgomis, kad dėl Adomo nuodėmės šiame pasaulyje atsirado mirtis ir nuodėmė. Pauliui nuodėmė buvo galia, kuriai yra pavaldūs visi žmonės, bet Kristaus atėjimas suteikė priemonę, kurią pasitelkę teisieji vėl galės patekti į Rojų, iš kurio žmoniją išvarė Adomo nuodėmė. Šios Adomo pirminės nuodėmės jis nesuprato kaip perduodamos biologiškai ar kad vėlesnės kartos turinčios būti baudžiamos už tolimo protėvio darbus. Tokią sampratą įtvirtino Augustinas, susiejęs nuodėmę su vyriška sėkla: atsikandę vaisiaus, Adomas ir Ieva susigėdo ir prisidengė lytinius organus, taip nurodydami vietą, iš kurios pirmoji nuodėmė buvo perduota visoms vėlesnėms kartoms. Tik Jėzus Kristus, pradėtas ne iš žmogaus sėklos, buvo nesuteptas nuo Adomo perduodama dėme. (Augustino idėja buvo pagrįsta senovės pasaulio idėjomis apie žmogaus biologiją ir vaizdiniu, kad visas negimęs kūdikis yra vyriškoje sėkloje, o moters įsčios tėra maitinimo ertmė, kurioje kūdikis auga.)
Adomo kapas: Saliamono šventyklą pakeičia Golgota
Kaip minėta aukščiau, žydų veikalas „Mozės apokalipsė“, kuriame yra greičiausiai I a. atsiradusios medžiagos, teigia Adomo sukūrimo ir palaidojimo vietą buvus prie Saliamono šventyklos altoriaus, suvokto kaip pasaulio centras ir vartai į Edeno sodą. Ankstyvoji krikščionių bendruomenė šią idėją pritaikė prie savo legendos apie Golgotą, altorių pakeisdama Jėzaus nukryžiavimo vieta. Pagal šią Origeno laikais (III a. pradžia) populiarią krikščionišką legendą, ant žemės nulašėjęs šventas Kristaus kraujas prikėlė žmonių rasės tėvą, kuris po to vedė šventuosius, tą dieną Jeruzalėje pasirodžiusius daugeliui žmonių.
Mandeizme
Mandeizme Adomas laikomas religijos steigėju ir pirmuoju pranašu. Jis skelbė manda (žinias) ir tikrąjį kelią į nušvitimą. Jis suvokiamas kaip kushta (dieviškos tiesos) skleidėjas. 2021–2022 m. pagal Grigaliaus kalendorių atitiktų 445391 PO (PO = po Adomo sukūrimo) pagal mandeistinį kalendorių.
Gnosticizme
Senoviniame gnostiniame tekste „Apie pasaulio kilmę“ Adomas pradžioje pasirodo kaip pirminė būtybė, gimusi iš šviesos, kurią išliejo eonas, žinomas kaip numatymas. Jo pirminė forma atitinkamai vadinama Šviesos Adomu. Bet kai jis panoro pasiekti aštuntąjį dangų, jam tai nepavyko, nes jo šviesa buvo paveikta gedimo. Todėl jis sukuria savo karalystę, susidedančią iš šešių visatų ir jų pasaulių, kurie yra septynis kartus geresni nei Chaoso dangūs. Adomą pamatę archontai supranta, kad pagrindinis materialaus pasaulio kūrėjas Jaldabaotas jiems melavo teigdamas, jis esąs vienintelis dievas. Vis dėlto jie nusprendžia pagal dvasinio Adomo paveikslą sukurti fizinę Adomo versiją.
Islame
Islame Alachas sukuria Adomą (arab. آدم) iš saujos žemių, surinktų iš viso pasaulio – tai paaiškina, kodėl pasaulio tautų žmonės turi skirtingų spalvų odą. Pagal islamišką sukūrimo mitą, Adomas buvo pirmasis islamo pranašas ir musulmonas. Korane teigiama, kad visi pranašai skelbė tą pačią paklusnumo Dievui religiją. Kai Dievas pranešė angelams, kad sukurs vietininką (arabiškai خليفة, romanizuota forma: khalifa, „kalifas“) Žemėje, angelai paklausė: „Ar Tu paskirsi ten tokį, kuris joje kels netvarką ir lies kraują?“ Dievas atsakęs „Aš žinau, ko jūs nežinote“ (Koranas 2:30) ir liepė angelams nusilenkti Adomui.
Abu – ir Adomas, ir Ieva – valgė vaisių nuo nemirtingumo medžio (arabiškai شَجَرَةُ الْخُلْد, romanizuota forma: šajara al-ḫuld), nepaisydami Alacho perspėjimų to nedaryti, ir abu buvo kalti, nes Ieva nei sugundė Adomą, nei valgė anksčiau nei jis; Ievos taip pat negalima kaltinti dėl gimdymo skausmų, nes Dievas niekada nebaudžia žmogaus už kito žmogaus nuodėmes. Islamo šiitų mokykloje jų veiksmas netgi nelaikomas nuodėme, nes paklusnumas ar nepaklusnumas yra įmanomi tik Žemėje, o ne danguje, kur yra Rojus.
Pasakojimų apie pranašus rinkiniuose pasakojama, Adomas parkrito ant centrinėje Šri Lankoje esančios Adomo viršūnės – aukščiausio pasaulyje, ir todėl arčiausiai dangų pasiekiančio kalno. Iš ten Dievas nusiuntęs jį į Meką, kur jis atgailavo ir jam buvo atleista. Mekoje jis pastatė pirmąją šventovę (Kaabą, kurią vėliau perstatė Ibrahimas), buvo išmokytas atlikti Chadžo ritualą ir nuaudė pirmąjį apsiaustą sau ir pirmąjį galvos apdangalą ir suknelę Ievai, o po to grįžęs į Indiją, kur mirė sulaukęs 930 metų, pamatęs savo vaikų sūnų sūnus – iš viso 1400 proanūkių.
Achmadijų sekta tiki, kad Adomas nebuvo pirmasis žmogus žemėje, bet kai žmonių rasė atsirado, pasklido po visą pasaulį ir tapo pajėgūs suvokti apreiškimą, Dievas jį atsiuntė visoms pasaulio tautoms. Apie tokią nuomonę užsiminė ir ją priėmė daugelis skirtingų sektų islamo teologų. Pagal apreiškimą, kurį gavo bendruomenės įkūrėjas Mirza Ghulam Ahmadas, Korane minimas Adomas gimė 4 598 metų prieš Mahometą.
Musulmonų mąstytojas Nasiris Chusravas siūlo kitokią Adomo reikšmės islamo religinei tradicijai interpretaciją. Jis rašo, kad Adomas buvo pirmasis dieviško apreiškimo skelbėjas (arabiškai ناطق, romanizuota forma: nāṭiq, “kalbėtojas“).
Hadisuose (užrašytuose Mahometo pamokymuose ir pasakojimuose apie jį) Alachas Adomą vadina Adam-aI-Safi (arabiškai: آدم ألصافي, „Adomas Išrinktasis“).
Drūzų religijoje
Drūzai Adomą laiko pirmuoju pranašu (natiq), kuris padėjo perduoti didesnei auditorijai skirtus mokymo apie monoteizmą (tawhid) pagrindus. Drūzų tikėjime jis laikomas ir svarbiu pranašu – vienu iš septynių pranašų, pasirodžiusių įvairiais istoriniais laikotarpiais.
Kitose religijose ir neortodoksinėse praktikose
Kai kurie Tangų dinastijos daoistai, įkvėpti sinkretinių imperatoriaus Taidzongo tikėjimų ir politikos, krikščionišką Jėzaus versiją suvokė kaip atperkamąją „Kelio“ manifestaciją ir gerbė jo protėvius, įskaitant Adomą. Kai kurie mongolų krikščionys ir musulmonai manė, kad Adomas ir Gautama Buda buvo tas pats asmuo.
Istoriškumas
Tradiciškai manyta, kad Pradžios knygos autorius buvo Mozė, o tekstas laikytas istoriniu ir metaforiniu. Šiuolaikiniai mokslininkai Pradžios knygos sukūrimo pasakojimą laiko vienu iš kelių senovės kilmės mitų variantų.
Biblistų naudojama dokumentinės hipotezės analizė taip pat rodo, kad tekstas yra daugybės ankstesnių tradicijų kompiliacijos rezultatas, ir tai paaiškina akivaizdžius prieštaravimus. Manoma, kad kaip ir kitus tos pačios kanoninės knygos pasakojimus, pavyzdžiui, Pradžios knygos pasakojimą apie tvaną, irgi paveikė ankstesnė literatūra – panašių motyvų randama senesniame Gilgamešo epe ir kitur.
Genetinė analizė
Biologijoje vėliausi bendri žmonių protėviai, atsekami pasitelkus Y chromosomą (vyriškai linijai nustatyti) ir mitochondrinę DNR (moteriškai linijai nustatyti), darant nuorodą į Adomą ir Ievą paprastai atitinkamai vadinami Y chromosomos Adomu ir mitochondrine Ieva. Nepaisant jų pavadinimų, jie neatsišakojo nuo vienos poros, gyvenusios toje pačioje epochoje.
Susiję straipsniai
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Adomas, Kas yra Adomas? Ką reiškia Adomas?