Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Abstraktusis ekspresionizmas (dažnai vadintas neformaliąja tapyba; art informel) – XX a. penktojo dešimtmečio viduryje Niujorke susiformavusi meno kryptis, kuriai labiau rūpėjo vaizduoti emocijas negu objektus.

Dauguma šio judėjimo atstovų mėgo didelio formato drobes, dramatiškas spalvas ir laisvą tapybos manierą. Abstraktus ekspresionizmas, kartais vadinamas Niujorko mokykla, buvo pirma meno kryptis, gimusi JAV. Pirmą kartą meno centras persikėlė į šią šalį. Abstraktusis ekspresionizmas išliko populiarus iki 60-ųjų, kai išsivystė pop art.

Nepaisant to, kad abstraktusis ekspresionizmas apėmė daugybę stilistinių priėjimų, šis judėjimas turėjo keletą jungiančių dalykų. Abstrakčiųjų ekspresionistų paveikslai sudaryti iš figūrų, linijų ir formų vaizdavo kitokią negu vizuali tikrovę. Techniškai, dauguma abstrakčiųjų ekspresionistų akcentavo paviršiaus kokybę ir tekstūrą, naudojo dideles drobes. Jie taip pat siekė pabrėžti savo darbuose atsitiktinumą ir galimybę, bet visad kruopščiai planavo savo darbų įgyvendinimą. Taigi, klaidas, kurias jie padarydavo tapymo procese jie priskirdavo prie menininko privalumų. Arshile Gorky ir skyrė daug dėmesio dažų fizinėms savybėms, nes jos padėdavo išreikšti menininko potencialą abstrakcijoje. Abstraktūs ekspresionistai laikė tapybą tauria emocijų išraiška ir priemone vizualiajai komunikacijai. Ne visų abstrakčiųjų ekspresionistų darbai buvo abstraktūs ir ekspresyvūs, vis dėlto juos jungia pasąmoninio kūrybingumo spontaniškas išlaisvinimas. Kūrybos procesas yra vertinamas kaip tolygus rezultatui.

Abstraktaus ekspresionizmo filosofijos šaltinis yra atsakymai į klausimus apie žmogaus egzistenciją. Ji kalba apie vidines psichologines kovas, išorines kovas tarp žmogaus ir natūros ir dvasinio komforto paieškas. Visi šie dalykai buvo išreiškiami per abstrakciją, ieškant prasmės tapybos procese, išlaisvinant pasąmonėje glūdinčius jausmus ir troškimus. Susiformavo dvi pagrindinės abstraktaus ekspresionizmo kryptys: veiksmo tapyba ir spalvinio lauko tapyba.

Veiksmo tapyba (angl. action painting)

1947 m. Jackson Pollock pradėjo naudoti tapybos techniką, kurioje, skirtingai nuo tradicinės technikos, pigmentas buvo dedamas teptuku ant tvarkingos įtemptos drobės, padėtos ant molberto. Pollock pradėjo tapyti pilstydamas ir varvindamas skystus dažus ant laisvai ant grindų gulinčios drobės. Paveikslai nevaizdavo jokių konkrečių dalykų ar daiktų. Jų turinys (arba menamas jo trūkumas), dydis ir technika šokiravo daugelį stebėtojų. Willem de Kooning taip pat atrado savo pripildytą gestų ir įtampos stilių, kaitaliojantį tarp abstrakčių ir galingų ikoninių figūrinių vaizdų. Kiti kolegos, tarp jų Krasner ir Kline, irgi buvo susidomėję pilnu dinamikos ir gestų menu, kuriame kiekvienas colis buvo pilnas įtampos. Veiksmo tapytojams autentiškumas ir vertė buvo atvirume ir tiesioginiame ryšyje su ekspresija. Paveikslas tapo atskleidžiančiu menininko autentišką tapatumą. Tai mini „veiksmo tapybos“ termino (1952) sudarytojas Haroldas Rosenbergas: svarbiausiu momentu drobė tampa tapytojui erdve, kurioje atgaminama, atkuriama, analizuojama ir išreiškiama tikrai esantį arba įsivaizduojamą objektą. Tai kas yra ant drobės nėra paveikslas, tai įvykis.

Spalvinio lauko tapyba (angl. color field painting)

Kitas kelias, kuriuo ėjo abstraktūs ekspresionistai, buvo bandymas atsakyti į klausimą, koks didelis yra spalvos ekspresijos potencialas. Rothko, Newman ir Still kūrė supaprastintus, didelio formato darbus, kuriuose dominavo spalviniai laukai. Spalva yra esminis paveikslo elementas, o pagrindinė idėja yra jos emocinio poveikio perteikimas. Pats kūrimo procesas yra kruopščiai kontroliuojamas ir nukreiptas į išgyvenimų sukėlimą žiūrovuose. Abstrakcijos forma turėjo išreikšti sublimaciją ir neužbaigtumą. Atsisakoma natūros vaizdavimo, atmetama tradicija ar ryšiai su bet kokiu meno stiliumi. Vis dėlto čia galima įžvelgti ryšį su europietiška tradicija, spalvinio lauko tapybos ištakos yra Piet Modrian geometrinėse abstrakcijose, Henri Matisse spalvos patirtyje.

Spalvinio lauko tapybos kūrėjai siekė sukurti didelių beribių erdvių iliuziją. Norėdami sukelti emocionaliai stiprius darbus abstraktūs ekspresionistai paprastino tapybos techniką ir užtrindavo kontūrus, vengė aiškių potėpių, griežtai ribojo kompoziciją, didelės drobės buvo dengiamos vientisomis, plokščiomis spalvinėmis dėmėmis.

Abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojai

Robert Motherwell
Lee Krasner
Adolph Gottlieb
Ad Reinhardt
Helen Frankenthaler
Baziotes, William (1912–1963)
Bourgeois, Louise (1911–2010)
Burri, Alberto (1915–1995)
Bush, Jack (1909–1977)
de Kooning, Elaine Fried (1920–1989)
De Kooning, Willem (1904–1997)
Dubuffet, Jean (1901–1985)
Francis, Sam (1923–1994)
Frankenthaler, Helen (1928 –)
Gorky, Arshile (1904–1948)
Gottlieb, Adolph (1903–1974)
Guston, Philip (1913–1980)
Held, Al (1928 –)
Hoffmann, Josef

Hofmann, Hans (1880–1966)
Kline, Franz (1910–1962)
Lewis, Norman (1909–1979)
Louis, Morris (1912–1962)
Motherwell, Robert (1915–1991)
Nevelson, Louise (1899–1988)
Newman, Barnett (1905–1970)
Noland, Kenneth (1924 –)
Olitski, Jules (1922 –)
Pollock, Jackson (1912–1956)
Ronald, William (1926 –)
Rothko, Mark (1903–1970)
Scott, William (1913–1989)
Scully, Sean (1945 –)
Siskind, Aaron (1903–1991)
Smith, David (1906–1965)
Still, Clyfford (1904–1980)
Tobey, Mark (1890–1976)
Weber, Max (1881–1961)