Abiejų Tautų Respublika

Abiejų Tautų Respublika (ATR, lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów, lot. Res Publica Utriusque Nationis), taip pat žinoma kaip Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, sukurta po Liublino unijos 1569 m. ir gyvavusi iki trečiojo ATR padalijimo 1795 m. Apėmė daugiausia dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijas, taip pat dalį šiuolaikinių Rusijos, Latvijos, Estijos, Moldavijos ir Slovakijos teritorijų.

Abiejų Tautų Respublika lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów lot. Res Publica Utriusque Nationis
Personalinė unija su Švedija (1592–1599) Personalinė unija su (1697–1763)
←   ← 1569 – 1795 →   →   →
Žygimanto III Vazos vėliava Herbas
Devizas Si Deus nobiscum quis contra nos „Jei Dievas su mumis, tai kas gi gali būti prieš mus“ Pro Fide, Lege et Rege „Už tikėjimą, įstatymą ir karalių“
Abiejų Tautų Respublika didžiausio išsiplėtimo metu (1619)
Sostinė	Krokuva (1569–1596) Varšuva (1596–1795)
Kalbos	Oficialios: Lenkų ir lotynų Regioninės:  Vokiečių Lietuvių Rusėnų
Religija	Oficiali: Romos katalikybė Kitos:  Stačiatikybė Protestantizmas Judaizmas Islamas
Valdymo forma	Parlamentinė paveldimoji monarchija (1569–1572) Parlamentinė renkamoji monarchija (1573–1791; 1792–1795) Parlamentinė paveldimoji konstitucinė monarchija (1791–1792)
Lenkijos karalius / Lietuvos didysis kunigaikštis
1569–1572 (pirmas)	Žygimantas Augustas
1764–1795 (paskutinis)	Stanislovas Augustas Poniatovskis
Parlamentas	Seimas
Era	Naujieji laikai
- Liublino unija	1569 m. liepos 1 d.
- I padalijimas	1772 m. rugpjūčio 5 d.
- Gegužės trečiosios Konstitucija	1791 m. gegužės 3 d.
- II padalijimas	1793 m. sausio 23 d.
- III padalijimas	1795 m. spalio 24 d.
Valiuta	Grašis

Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo atskirą administracinį aparatą, iždą, kariuomenę ir įstatymus. Valstybės galva buvo iki gyvos galvos Seimo renkamas monarchas, turėjęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulus.

XVI–XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių.

Pavadinimas

Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši valstybė, valstybės pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (lenk. Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Res publica („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (lenk. Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – didžiąja kunigaikštyste. Užsieniečiai valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija (egzonimais Pologne, Polonia, Polen, Poland ir kt.).

Valstybinė sąranga

Abiejų Tautų Respublika buvo „abiejų tautų“ – lenkų ir lietuvių – valstybė. „Tautomis“ vadinta Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos visuma. Aukščiausioji valdžia, stipriai ribojama bajorijos, priklausė iki gyvos galvos renkamam monarchui, turėjusiam Lenkijos karaliaus ir Lietuvos, rusų ir žemaičių didžiojo kunigaikščio titulus. Įstatymų leidžiamoji valdžia bei iš dalies teisminė valdžia priklausė Seimui, sudarytam iš dvejų rūmų – Senato ir Atstovų, arba Pasiuntinių, rūmų. Į Senatą įėjo aukščiausieji valstybės pareigūnai ir Katalikų Bažnyčios vyskupai. Kitą Seimo dalį sudarė pavietuose renkami atstovai. Atstovai buvo renkami pavietų seimeliuose, kurie buvo specialiai prieš seimus sušaukiami vietinės bajorijos susirinkimai. Kiekvienas pavietas į Seimą paprastai siuntė po du atstovus, kuriems buvo įteikiamos seimeliuose sudarytos instrukcijos (nurodymai), atspindinčios bajorijos poziciją Seime svarstomais klausimais.

Seimeliai taip pat turėjo vietos savivaldos funkcijas, per juos reiškėsi bajorijos politiniai interesai. Bajorija nuolat reikalavo seimelių galių išplėtimo. Formaliai ir pagal vyravusią ideologiją visi bajorijos atstovai buvo lygūs, tačiau praktiškai lemiamą vaidmenį priimant svarbiausius valstybės sprendimus turėjo nedidelė didikų grupė. Ypač svarbus didikų vaidmuo buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau laikui bėgant, didikų padėtis sustiprėjo ir Lenkijoje. Smulkioji ir vidutinioji bajorija pasidarė priklausoma nuo didikų, nes be jų paramos negalėjo pasiekti skyrimo į valstybės tarnybas ir pagerinti savo ekonominės padėties. Plečiantis didikų įtakai seimelių politinė kultūra smuko, prie to prisidėjo ir tai, kad valstybės aparatas buvo silpnas, regionuose centrinės valdžios institutų visai nebuvo.

Monarcho rinkimai vyko Varšuvos apylinkėse rengiamame Elekciniame seime, kuriame dalyvauti galėjo visi bajorai. Teisę būti išrinktam taip pat turėjo visi bajorai, nors daugeliu atveju kandidatais į sostą tapdavo užsienio valdančiųjų dinastijų atstovai. Renkamieji monarchai neturėjo teisės perduoti sosto pagal paveldėjimo teisę, leisti įstatymams prieštaraujančių įsakų, suimti bajorų be teismo. Papildomi karališkosios valdžios apribojimai buvo nustatomi vadinamuosiuose Henriko artikuluose, kuriuos monarchas priimdavo prieš įžengdamas į sostą. Politiniai ir finansiniai monarcho įsipareigojimai buvo nustatomi dar vienu privalomu susitarimu, vadintu pacta conventa. Pasirašydamas šią sutartį karalius ir didysis kunigaikštis atsisakydavo sosto paveldėjimo teisės, įsipareigodavo valdyti tardamasis su Karališkąja taryba, kuri susidėjo iš 18 senatorių, kas dvejus metus šaukti Seimą, be Seimo pritarimo nepradėti karo, nesudaryti taikos ir neįvesti naujų mokesčių.

Istorija

Valstybės susikūrimas

Valstybių susijungimas įvyko 1569 metais pasirašius Liublino uniją. Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri perduota Lenkijos karalystei.

Valstybės raida XVI–XVII amžiuje

1572 m. mirė Žygimantas Augustas. Po jo mirties buvo padaryta svarbių valstybės valdymo sistemos pakeitimų, įteisiniusių daugiau galių bajorams (šlėktoms) bei įtvirtinusių . Elekciniame seime galėjo dalyvauti kiekvienas bajoras. XVII amžius lenkų laikomas „aukso amžiumi“. Šis požiūris kartais remiamas tuo, jog tuo metu Seimas tvirtai valdė šalį, išvengė bereikalingų karinių konfliktų, atlaikė rusų ir švedų invaziją, o vienu metu net perėmė Maskvos didžiosios kunigaikštystės valdymą.

XVII amžiuje taip pat įsivyravo anarchija, išryškėjo daug vidinių problemų, šalis tapo mažiau atspari išorinei įtakai. Svarbiausi valstybės sprendimai galėjo būti priimami tik tam pritarus iš didikų ir bajorų atstovų sudarytame Seime. Seimo sprendimai buvo priimami tik su visų atstovų pritarimu, dėl to Seimų sesijos užtrukdavo labai ilgai, kartais ilgiau negu parą. Karalius taip stengdavosi nuvarginti atstovus ir taip priimti sau naudingus sprendimus. Teoriškai kiekvienas į seimą išrinktas atstovas galėjo nutraukti Seimo darbą pareiškęs protestą ir išėjęs iš posėdžių salės. Ši bajorų teisė vadinta liberum veto, kuria pirmą kartą pasinaudota valdant Steponui Batorui. Faktiškai taip pasielgti galėjo tik kurio nors didiko paramą turintis bajoras, nes buvo atvejų, kai bandymai paskelbti liberum veto buvo sulaikomi jėga.

1655–1660 m. Abiejų Tautų Respubliką (išskyrus nedidelę teritoriją pietuose, prie Turkijos sienos) buvo užėmusi Švedija ir Rusija (vadinamasis „Švedų tvanas“).

Lietuvos istorija

Lietuvos priešistorė

Baltų žemės

Kryžiaus žygiai į Pabaltijį

Lietuvos valstybės susidarymas

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Lietuvos statutai

Liublino unija

Abiejų Tautų Respublika

ATR padalijimai

Rusijos imperija (Vakarų kraštas)

Vokietijos imperija (Oberostas)

Nepriklausomybės paskelbimas

Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas

Hitlerinės Vokietijos okupacija

Sovietinė okupacija (Lietuvos TSR)

Po Nepriklausomybės atkūrimo

Saksų dinastija. Konfederacijų laikotarpis

XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos didikų pacifistinės ir federalistinės idėjos jau buvo privedusios valstybę prie žlugimo. Valdant Augustui II ir Augustui III pavyko tik keli seimai.

Po Augusto III, paskutinio („Saksų“) dinastijos atstovo, valdžiusio ATR, mirties dėl sosto varžėsi tik vadinamoji Familija ir Patockiai, palaikomi Radvilų. Buvo reikalaujama, kad išvyktų austrų ir rusų atstovai. Jau tarpuvaldžiu susidarė dvi grupuotės – Čartoriskiai („Familija“) ir Potockiai, kuriuos rėmė Radvilos. Potockiai rėmėsi Prancūzija, Švedija, Turkija, o Čartoriskius palaikė Rusija, todėl rusų kariuomenei spaudžiant Varšuvos seime karaliumi 1736 m. rugsėjo 12 d. išrinktas Stanislovas Leščinskis. 1733 m. spalio 17 d. Stanislovas I paskelbė karą Augusto III šalininkams. 1734 m. susikūrė Lietuvos konfederacija, palaikanti Stanislovą I. 1752 m. Čartoriskiai įkūrė Rusų partiją. Tuo metu buvo beiškylanti ir grupuotė.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimai

Pagrindinis straipsnis – Abiejų Tautų respublikos padalijimai.

Nuo XVIII a. pradžios didelę įtaką Abiejų Tautų Respublikai ėmė daryti Rusija. Buvo bandoma vykdyti reformas ir 1791 metais gegužės 3 d. buvo sudaryta Konstitucija (netrukus išversta ir į lietuvių kalbą). Tačiau jau buvo per vėlu ir per tris padalijimus valstybė sunaikinta. Kai kurias ATR teritorijas 1772 metais pasidalijo Rusijos imperija, Prūsijos karalystė, Habsburgų monarchija (Austrija). Antrasis padalijimas įvyko 1793 metais, dalyvavo Rusijos imperija ir Prūsijos karalystė. Po trečiojo ir paskutinio padalijimo valstybę galutinai užėmė Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Austrijos imperija.

Sandara ir administracija

Pinigai

Pagrindiniai straipsniai – ir .

Lenkijos istorija
Germanija
Slavų Germanija:
Baltieji chorvatai, Mozūrai, , Pamarėnai, , Lendai,
Lenkijos karalystė (Piastai)
Jogailaičiai
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Prūsijos karalystė
Varšuvos kunigaikštystė
Kongreso karalystė, Poznanės kunigaikštystė, Krokuva
Rusijos imperija ()
Antroji Respublika
Trečiasis Reichas
Socialistinė Lenkija
Trečioji Respublika
Istoriniai regionai
Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija, Silezija, Galicija, Pomeranija, Pomerelija, Mazovija, Kujavija, Palenkė

Abiejų Tautų Respublika naudojo tuo metu Europoje paplitusią trilypę pinigų sistemą, kurią atitiko zlotas (auksinas), grašis ir denaras. Tačiau savo santykiais šie trys piniginiai vienetai skyrėsi nuo karolingų pinigų sistemos: vietoj klasikinio santykio 1:20:240, Lenkijoje ir visoje ATR įsigalėjo santykis 1:30:540. Iš pradžių Lenkija ir LDK naudojo skirtingos vertės monetas (jos tarpusavyje surištos santykiu 4:5), tačiau po Stepono Batoro reformos 1578–1580 m. susidarė vieninga Lenkijos ir Lietuvos monetų sistema. Lenkiškos ir lietuviškos monetos imtos leisti vienodo svorio ir vienodos kokybės, nors išore šiek tiek skyrėsi.

Pagrindinės pinigų kalyklos buvo Krokuvoje, Poznanėje, Varšuvoje, Vilniuje, Olkuše, Bydgoščiuje ir kitur.

Per ATR egzistavimo laikotarpį grašis buvo dažniausiai naudojamas piniginis vienetas. Tačiau stiprėjant infliacijai, jau nuo XVII a. vidurio grašio smulkesnieji vienetai (pvz., denarai) nebebuvo kaldinami, o grašis ilgainiui virto smulkia moneta, XVIII a. pradėta kaldinti iš vario. Todėl išpopuliarėjo stambesnio grašio nominalo monetos, kaip kad trečiokai, , (18 grašių). 1663 m. reformų metu trumpai kaldintas sidabrinis zlotas (30 grašių), o 1753 m. pradėjo kursuoti 60 grašių vertės aštuntokas (arba dvizlotis). Taip iki XVIII a. nusistovėjo šie monetų tarpusavio santykiai:

• 1/2 aštuntoko = 1 zlotas = 5 šeštokai = 10 trečiokų = 30 grašių = 90 šilingų.

Vykstant infliacijai, vis didesnę reikšmę ATR gyvenime įgijo gerokai stabilesnės vertės monetos, pririštos prie tarptautinio kurso. Nuo XVI a. ATR kaldinti sidabriniai taleriai ir auksiniai zlotai. Kiekviena šių monetų į piniginę sistemą įvestos tuo metu, kuomet jų vertė atitiko 30 grašių (t. y. nominalų sidabrinį zlotą). Tačiau kintantis jų santykis su ATR sidabrinių pinigų sistema tik išryškino infliaciją: talerio vertė XVI–XVIII a. kito nuo 30 iki 240 grašių, o auksinio zloto vertė XV–XVIII a. kito nuo 30 iki 1080 grašių. Infliacija ypač progresavo XVII a. vid. – XVIII a. vid.

1766 m. Stanislovo Poniatovskio piniginės reformos metu buvo sureguliuota valstybės sidabro monetų vertė, kuri pririšta prie Kelno markės. Tuo metu nominalus sidabrinis zlotas prilygintas 1/8 sidabrinio talerio, o 10 talerių atitiko vieną sidabro markę. Taip pat naujai pradėjo kursuoti sidabriniai grašiai su pastovia sidabro verte: jie atitiko 1/4 sidabrinio zloto (moneta neegzistavo). Be to buvo bandoma nustatyti aiškesnį sidabrinio talerio kursą su auksiniu zlotu. Po reformos nusistovėjo šie monetų tarpusavio santykiai:

• 1/18 auksinio zloto = 1/8 talerio = 1 zlotas = 4 sidabriniai grašiai = 30 varinių grašių (grašelių) = 90 šilingų.

1794 m. buvo išleisti pirmieji Lenkijoje popieriniai pinigai – tuometinės sidabrinio zloto vertės banknotai. Jie leisti 5, 10, 25, 50, 100, 500, 1 000 zlotų nominalais. Tačiau tais pačiais metais Rusijai užėmus Varšuvą, jų galiojimas sustabdytas.

Valdovai

• Žygimantas Augustas
• Henrikas Valua
• Steponas Batoras
• Zigmantas Vaza
• Vladislovas Vaza
• Jonas Kazimieras Vaza
• Mykolas Kaributas Višnioveckis
• Jonas Sobieskis
• Augustas II Stiprusis
• Stanislovas Leščinskis
• Augustas III Saksas
• Stanislovas Augustas Poniatovskis

Kaimyninės valstybės

• Brandenburgas-Prūsija (nuo 1701 m. Prūsijos karalystė)
• Švedijos karalystė
• Rusijos carystė (nuo 1721 m. imperija)
• Osmanų imperija
• Čekijos karalystė (Habsburgų valdos)

Išnašos

Pastabos

1. Pro Fide, Lege et Rege pradėta naudoti XVIII a.
2. Kitomis kalbomis: lenk. Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, lot. Regnum Poloniae Magnusque Ducatus Lithuaniae. Kurį laiką istoriografijoje valstybė vadinta Žečpospolita (lenk. Rzeczpospolita), tačiau dabar šis pavadinimas pasenęs. Be minėtųjų, dar vartojami pavadinimai Lenkijos ir Lietuvos Valstybė bei Lenkijos ir Lietuvos Respublika.

Šaltiniai

1. Richters, Katja (2012). The Post-Soviet Russian Orthodox Church: Politics, Culture and Greater Russia. Routledge. p. 133. ISBN 978-1-136-29636-9. „formed part of the Polish–Lithuanian Commonwealth which was ruled by Catholic monarchs who made Roman Catholicism the state religion“
2. Sykała, Janusz (2010). Od Polan mieszkających w lasach – historia Polski – aż do króla Stasia. Gdańsk.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
3. Ziaja, Georg (2018). Lexikon des polnischen Adels im Goldenen Zeitalter 1500–1600. p. 9. ISBN 978-3-506-79234-1.
4. „Artykuły henrykowskie. Szlachecka prekonstytucja“. polskieradio24.pl. 2024 gegužės 20 d. Nuoroda tikrinta 2024-06-22. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
5. Smogorzewski, Kazimierz Maciej; Wandyc, Piotr S.; et al. (2024). „The First Partition (Poland, History)“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-06-22.
6. Kiaupa, Zigmantas (2006) [2005/1]. „Dėl jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės vardo“. Lietuvos istorijos metraštis. Lietuvos istorijos institutas: 145.  2538-6549.
7. „Abiejų Tautų Respublika“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2024-06-21.
8. Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. – Мн.: БелЭн, 2005. – Т. 1: Абаленскі – Кадэнцыя. – С. 18. – 684 с. – ISBN 985-11-0314-4.
9. Wandycz, Piotr S. (2001). The Price of Freedom (2 leid.). Routledge. p. 66. ISBN 978-0-415-25491-5. Nuoroda tikrinta 2024-06-22.
10. Kiaupienė, Jūratė; Lukšaitė, Ingė (2013). Lietuvos istorija, t. V:, Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 metais. Baltos lankos. pp. 225–226. ISBN 978-9955-23-680-1.
11. Грыцкевіч А. Дзяржаны і палітычны лад // Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. – Мн.: БелЭн, 2005. – Т. 1: Абаленскі – Кадэнцыя. – С. 43—44. – 684 с. – ISBN 985-11-0314-4.
12. Радаман А. Соймік // Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. – Мн.: БелЭн, 2005. – Т. 2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – С. 617. – 788 с. – ISBN 985-11-0378-0.
13. Lietuviško leidimo pirmasis puslapis „Vikimedijoje“.

Vikiteka: Abiejų Tautų Respublika – vaizdinė ir garsinė medžiaga