17-asis ulonų pulkas

17-asis ulonų pulkas

Pulko vėliava
Veikimo laikas 1812 m. liepos 5 d. – 1814 m.
Rūšis Ulonai
Būstinė Kupiškis
Vadovybė
Žinomi vadai Mykolas Juozapas Tiškevičius

17-asis ulonų pulkas (lenk. 17. pułk ułanów) – Didžiosios armijos ulonų pulkas, suformuotas prancūzmečiu Lietuvoje, Napoleono karų metu.[1] Priklausė Varšuvos kunigaikštystės kariuomenei.

Istorija

redaguoti

1812 m. liepos 5 d. grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius savo iniciatyva ir lėšomis pradėjo formuoti 17-ąjį lietuviškąjį ulonų pulką.[1] Į pulką stojo vyrai iš Biržų, Raseinių, Telšių, Panevėžio miestų ir jų apylinkių. Pulko štabas buvo Kupiškyje.[1]Napoleonas Bonapartas pulko vadu paskyrė patį grafą Mykolą Tiškevičių ir suteikė jam pulkininko laipsnį.[1]

1812 m. pabaigoje šis pulkas kartu su kitais lietuviškais daliniais dengė Didžiosios armijos atsitraukimą ir prisijungė prie X korpuso.[1] 1812 m. gruodžio mėn. 17-asis ulonų pulkas per Tauragę pasitraukė į Karaliaučių. 1813 m. sausio 19 d. pulkas turėjo 829 ulonus[1] ir buvo dislokuotas Elbinge.[2] Vėliau jis perkeltas į Didžiosios Lenkijos regioną ir buvo dislokuotas Skiverzynoje ir Mendzychude, kai prisijungė prie prancūzų kariuomenės likučių, kuriems vadovavo vicekaralius Eženas de Boharnė.[2] Vasario 4 d. pulkas kovėsi prie Brandenburgo.[1] Vasario 11[1] ar 12 d.[3] jis kartu su 19-uoju lietuvių ulonų pulku kovėsi prie Serakuvo.[1] Ten jį sutriuškino rusų generolo Aleksandro Černyšovo vadovaujamas avangardas.[3] Generolas Romualdas Giedraitis, vadovavęs abiem ulonų pulkams, pateko į nelaisvę.[1][3] Mūšio metu pulkas neteko 147 iš 585 prieš tai buvusių vyrų.[4]

Po šio mūšio abu pulkai buvo priskirti prancūzų generolo Etjeno Moriso Geraro divizijai, priklausančiai XIII korpusui.[1] Kartu su juo pulkas kovėsi prie Brėmeno, Hamburgo, Liubeko.[1] 1813 m. balandžio 20 d. į pulką buvo prijungti 19-ojo ulonų pulko vyrai, kai 225 kariai iš 19-ojo pulko buvo atrinkti į Imperatoriškąją gvardiją.[5] Taip buvęs 19-ojo ulonų pulko vadas Konstantinas Rajeckis tapo naujuoju 17-ojo ulonų pulko vadu.[5] Paskutiniai pulko mūšiai vyko Danijoje.[1] Po imperatoriaus Napoleono abdikacijos ir Fontenblo sutarties pulkui buvo leista grįžti į tėvynę su ginklais ir vėliavomis.[1]

Uniformos

redaguoti

Pulkas dėvėjo šias uniformas:[6]

Purpurinė apykaklė, tamsiai mėlynos spalvos atlapai su purpurinėmis linijomis. Purpuriniai kelnių lampasai.

Galerija

redaguoti
  1. Urbonienė 2021.
  2. Nawrot 2008, p. 699.
  3. „Epoka napoleońska lata 1796-1815“. www.muzeumwp.pl (lenkų). Lenkijos kariuomenės muziejus. iš originalo 2016-08-17.
  4. Nawrot 2008, p. 710.
  5. Nawrot 2008, p. 711.
  6. Askenazy & Gembarzewski 2003.

Literatūra

redaguoti
  • Glemža, Liudas (2003). „Lietuviški Daliniai Prancūzijos Kariuomenėje 1812-1814 m.“. Karo Archyvas. 18. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. doi:10.47459/ka.2003.18.4. S2CID 240261124.
  • Nawrot, Dariusz (2008). Litwa i Napoleon w 1812 roku. Katowice. ISBN 9788322617489.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)
  • Pugačiauskas, Virgilijus (2007). „Lietuvos nuostoliai 1812 m. kare“. Karo Archyvas. 22. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija: 89–110. doi:10.47459/ka.2007.22.3. ISSN 1392-6489. S2CID 240264768.
  • Pugačiauskas, Virgilijus (2019). XIX a. Lietuvos karinių dalinių istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. ISBN 978-609-8074-97-0.
  • Urbonienė, Lina (2011). „17-ojo lietuviškojo ulonų pulko kario kepurė“ (PDF). Vytauto Didžiojo Karo Muziejus 2010 metais Almanachas. Kaunas: Vytauto Didžiojo karo muziejus: 171–172. ISSN 2029-3259.
  • Urbonienė, Lina (2021). . limis.lt. Suarchyvuotas originalas 2021-10-08. Nuoroda tikrinta 2024-01-28.
  • Askenazy, Szymon; Gembarzewski, Bronisław (2003). Wojsko Polskie: Księstwo Warszawskie 1807–1814. Wydawnictwo Kurpisz. ISBN 83-88841-47-5.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie 17-asis ulonų pulkas, Kas yra 17-asis ulonų pulkas? Ką reiškia 17-asis ulonų pulkas?