Žemiau pateikiamas XVI a lenkų bajoro reformacijos skleidėjo Jono Lasickio sudarytas žemaičių dievų sąrašas Jis pateikta

Žemiau pateikiamas XVI a. lenkų bajoro, reformacijos skleidėjo Jono Lasickio sudarytas žemaičių dievų sąrašas. Jis pateiktas veikale „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (De diis samagitarum caeterorumque sarmatarum et falsorum christianorum) ir yra vienas iš įdomiausių bei reikšmingiausių lietuvių religijos ir mitologijos šaltinių. Tačiau Lasickis medžiagą rinko per tarpininkus (pagrindinis pateikėjas – Žemaitijos karališkasis revizorius Jokūbas Laskauskas (Jakub Laskowski)), lietuvių kalbos nemokėjo (galimai – jo pateikėjas taip pat), o patį sąrašą rengė apologetiniais tikslais (norėdamas sugretinti katalikybę ir stačiatikybę su pagonių daugiadievyste).

Dėl šių aplinkybių Lasickio dievų sąrašas yra sukėlęs nemažų abejonių – daugelio dievų vardai sunkiai atpažįstami, didelė jų dalis nepaliudyti kituose šaltiniuose, be to, gausu dievais vadinamų buitinių reikmenų arba „kalkių“ iš antikinės mitologijos. Jau XIX a. Lasickio dievų sąrašą kaip netikrą atmetė Simonas Stanevičius ir Mykolas Akelaitis, bet jį reabilitavo Teodoras Narbutas. 1868 m. veikalą išleido ir aprašė Vilhelmas Manhartas. Vėliau šis sąrašas aptartas daugelio lietuvių mitologijos tyrinėtojų.

Dievų sąrašas

Aitwaros: Aitvaras – gausiai tautosakoje paliudyta būtybė – namų demonas, skrajojanti dvasia;
Alabathis: tik čia minima dievybė, kurios šauktasi šukuojant linus; bandomas versti kaip *ala batis, *alio batis, *avà bātis!. Gali būti tiesiog priegiesmis ar nesuprastas sušukimas.. T. Narbutas dievybę laiko slaptingu lietuvių dievu ir teigia, kad Vilniuje būta jo šventyklos. Tačiau šie duomenys nepatikimi ir nepatvirtinti.
Algis: greičiausiai Algis (nors galėtų būti ir Augis) – tik čia minima dievybė, laikoma dievų pasiuntiniu arba šaukliu. Matyt, kilęs nuo žodžių algoti, alginti („vadinti, šaukti“).
Apidome: pasak Lasickio, buveinės pakeitimo dievybė. Tai žodis apydėmė arba apidėmė, apdėmė, apidėmis, reiškiantis „sena apleista sodyba su buvusiais gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais“. Pasak Lasickio, su šia dievybe buvo susijęs tikėjimas, esą gimęs aklas arba luošas kokio gyvulio jauniklis užtraukia namams nelaimę. Taip nutikus, žemaičiai nedelsdami keliasi gyventi kitur. Dar minima „Volfenbiutelio postilėje“: czertas yra Apidėmė. Pasak V. Jaskevičiaus, Lasickio apidome – apleista sodybvietė, kuri galėjo būti apleista dėl nelaimės, tariamai užtrauktos gimusio luošo jauniklio. Tai galėjo sukelti įsitikinimą vietą esant apniktą piktos dvasios, o ilgainiui ir pati ta pikta dvasia imta vadinti pagal vietą, kurią apniko. V. Manhartas žodį aiškino kaip „apsigyvenimą“, o Teodoras Narbutas ir J. I. Kraševskas – esą kilusį iš „apie“ ir „duonos“.
Aspelenie: ‘kampo’ dievybė ar dvasia = užpelenė „vieta šalia arba po ugniakuru (pelenu)“. Pasak V. Jaskevičiaus, žodis neturi jokios religinės reikšmės.
Atlaibos: kažkoks globėjas, tačiau niekaip nepaaiškintas. Galbūt klaidinga užrašyta žodžio atlaida („pievos sklypas prie dirvos, ypač netoli namų; aukštesnė vieta pievoje; žardiena“) lytis.
Audros deo = Audros dievas. Matyt, kitas Vakarų Lietuvoje žinoto Vėjopačio arba Bangpūčio vardas;
Ausca: pasak Lasickio, nusileidžiančios ar patekančios saulės deivė. Matyt, omeny turėtas žodis aušra arba aušta. Liaudies dainose bei tradicijoje žinoma Aušrinė, su kuria galimai tapati.
Austheia: visuotinai verčiama kaip Austėja, kuri, pasak Lasickio, yra bičių globėja. Daugiau šaltiniuose šis žodis niekur nepaliudytas.
Auxtheias Vissagistis: pasak Lasickio, visagalis ir aukščiausias žemaičių dievas. Verčiamas kaip Aukštėjas Visagystis, Aukštėjas Visagalįsis. V. Jaskevičius laiko, kad tai krikščioniško Dievo epiteto summus omnipotens vertimas. Simonas Daukantas Aukštėją laikė vienu iš daugelio aukščiausiojo baltų viešpaties (Dievo) vardų. Anot Vytauto Ališausko, Auxtheias Vissagistis paveikslas gali būti sinkretinis.
Babilos: bičių dievas, atitinka M. Stryjkovskio minimą Bubilos (Bubilas). Lasickis jį lygina su neva slavų bičių dievu Zosim (iš tiesų – stačiatikių šventuoju ir bitininkystės globėju Šv. Zosimu).
Bentis: kelių ir kelionių dievas. Atitinka M. Stryjkovskio kelių dievą (Kelu Dewos), M. Pretoriujaus Keliuką (Kellukis). Pasak V. Jaskevičiaus, Bentis yra tos pat šaknies kaip būdvardis bendras, daiktavardis bendras ‘bičiulis, draugas’ ir bandžius ‘draugas, bičiulis’..
Bezlea: pasak Lasickio, vakaro deivė (dea vespertina). Greičiausiai tai nesuprastas pasakymas „[Aušra] bei žlėja“, „[brėkšta] be žlėja“, „[kokia] be žlėja“ ar pnš., kurio pamatą sudaro žodis žlėja („apytamsa, prieblanda, apyaušris, sutemos“). Pagal L. Jasickį priklausytų tam tikro paros meto globėjoms kaip Aušra, Budintoja ir Brėkšta). Pagal T. Narbutą jį draugavo su Aušra bei kartu tarnavo Saulei, kuriai uždarydavo vartus ir paklodavo patalą.
Birzulis = Biržulis, pasak Lasickio, žmogaus pagalbininkas. V. Jaskevičius mano, kad tai tiesiog ežero vardas Biržulis.
Breksta = Brėkšta („laikas prieš aušrą“), Lasickio vadinama sutemų deive. Pasak V. Jaskevičiaus, aušra, brėkšta ir žlėja reiškia paros laikus, o ne dievybes. Pagal T. Narbutą deivė Brėkšta valdė sapnus, kuriais pasinaudodama žmones įspėdavo apie būsimus įvykius.
Budintaia = budintoja (pasak Pretorijaus – budintojis). Galbūt šeimą žadinanti močiutė ar poetinis paukštės pavadinimas. Kita vertus, gali būti Saulės epitetas. Teodoras Narbutas Budintoją įžvelgia kaip Brėkštos priešpriešą, Brėkšta nemėgsta tamsos ir miegalių, o jos vyras – Varpas, kviečia keltis. Šiuo atveju, manoma, kad T. Narbutas tai išsigalvojo.
Datanus, greičiausiai *duotonas, *dotonas. Pasak V. Jaskevičiaus, lenkiško Dievo epiteto dawca vertinys. Pasak Lasickio, dievas teikdavęs ir dalindavęs gėrybes. Vardas kildinamas nuo „duoti“. Dievą aprašo ir Hermanas Useneris dievą vadindamas „Dovanų dievu“. Dar siejamas su prūsų turto dievu Pilnyčiu, Pilvyčiu.
Derfintos, pagal J. Lasickį – lietuvių mitologijos dievas, teikiantis taiką (Derfintos pacem conciliat). Greičiausiai iškraipytas žemaičių derintås (=lt. derintojas). Pasak Jasevičiaus, žemaičiuose derintojas – ne dievybė, o nešališkas pašalaitis, kuris kokiame nors reikale sutaiko priešingas šalis, tiek ką nors perkant ar parduodant, tiek derant nuotaką.
Devoitis: aiškinamas kaip Dievaitis (taip vadinamas Mėnulis) arba kaip ežerėvardis .
Dugnai: pasak Lasickio, deivės, prižiūrinčios supiltus miltus, vardas (dea praeest farinae subactae). 1601 m. žemaičiams žinomą dievybę Dugnaij mini jėzuitų vizitacijos dokumentai. Pagal H. Usenerį dievybės buvo šaukiamasi rengiantis kepti duoną. Jonas Basanavičius sekdamas Useneriu įžvelgia dugną, kurio šaukiamasi maišant duoną. Pasak Jaskevičiaus, žodis dugnai galėjo būti vartojamas ta pat reikšme kaip dabar padugnės ‘kas ant dugno nusistoja, nuosėdos’ arba pamielės ‘mielės; alaus ar vyno nuosėdos, padugnės’. Esą tai dar vienas blogai suprastas žodis arba dar vienas, greta Raugų Žemėpačio, rūgimo, raugo dievybės vardas.
Dwargonth: pasak Lasickio, žmonių pagalbininkas (saugantis lietuvių sodybą, kiemą, gal net ir kaimą). Pretorijus atstatinėjo kaip Dvargautį / Dvargantį ir nurodė jo alternatyvų vardą Gadinautis. Bandytas aiškinti iš žodžių „dvaras“ ir „ganyti“. Pasak Jaskevičiaus, tai tėra klaidingai parašytas vietovardis .
Eraiczin ir Kurwaiczin: ėriukų dievai globėjai. M. Pretorijus aiškina kaip Ėratinį ir Karvaitį arba „ėraičių ir karvaičių“ (dievą). Ėratinis kartais laikomas gyvulių (veršiukų ir ėriukų) ir jų prieaugio dievu.
Ezagulis su Vielona, Lasickio supratimu, yra pagoniškieji lietuvių mirusiųjų dievai. Ezagulis, anot Lasickio, į dešrų kimšimo šventę buvo kviečiamas dievas. Kaip teigia T. Narbutas ir V. Manhartas, tikėtina, kad Ežiaguliu įvardijimas pats mirusysis (ar jo vėlė). H. Useneris Ežiagulį priskiria mirties dievams, A. J. Greimas dievą sieja su rekonstruojamu mirusių dievu Veloniu, Velniu. V. Jaskevičius atstatinėjo kaip ežiagalį („ežios, lysvės galas“). Esą taip žemaičiai galėję vadinti krūsnis, žyminčias laukų bei valdų ribas. Laskauskas galėjo būti ką girdėjęs ir apie su jomis susijusius kokius nors prietarus.
Ezernim = Ežerinis, ežerų dievas. XIX a. vid. J. Krečinskis aprašo to meto lietuvių manymą, kad ežerus valdo Ežerų karalius, ponas. XiX a. pab. teigiama, kad „ant kiekvieno ežero esą ponai“. Toks apibūdinamasis vardas ežerinis (dievaitis) iš kitų šaltinių nenustatytas.
Gabie = namų židinio ugnies deivė Gabija.
Gardunithis: L. Lasickio minimas ėriukų globėjas. Pasak Pretorijaus – kitas Dwargonth vardas. Pasak Jaskevičiaus, tai tiesiog mažybinė gardūnas „gyvulys garde“ lytis gardūnytis.
Giuoitos: pasak Lasickio, tai senovės lietuvių tariamai garbintos gyvatės. Lasickis jas apibūdina kaip juodos spalvos, nusipenėjusias ir keturkojes. Tiesa, nežinoma, kad gyvatė lietuvių būtų garbinta, tik žaltys.
Gondu: anot Lasickio, mergelių garbinamas vestuvių dievas, minimas kartu su Piziumi. Jis globojo šeimyninius ir seksualinius santykius bei saiką pagal A. J. Greimą. Jaskevičius sieja su prie Dievyčio paminėtu Gandų kalnu. Anot jo, Laskausko informatorius, galimas daiktas, įžvelgė Gandų (kalno) sąsają su veiksmažodžiu gùndyti, gùndo, gùndė ir taip išprovokavo vyriškąjį Pizių atitinkančią moteriškąją dievybę.
Guboi: vieną iš lauką globojančių dievybių. Jaskevičius sieja su žodžiais gubas, guba („javų pėdų krūva“) ir kildina iš pavardės Gubas. Esą tai galėjęs būti „Gubo [laukas]“.
Kaukie = kaukai. Tautosakoje plačiai paliudyti.
Kierpiczus: pagal J. Lasickį Jis kartu su Medeina ir Ragaine bei samanų dievu Šilinyčiu globojo mišką. T. Narbutas manė, kad jis yra statybos dievas, remdamasis iškelta vardo kilmės versija, kad kilo nuo slavų plytos pavadinimo „kirpič“. L. Jasickis pastebėjo, kad samanos buvo gausiai naudojamos plyšiams tarp sienojų užkamšyti. H. Useneris teigė, kad Kerpyčius ir Šilinyčius buvo kviečiami renkant samanas. A. Briukneris laiko abi dievybes miško samanų dievais. Jaskevičius atstato kaip kerpyčių (t. y. „kerpėtą, apaugusį kerpėmis“) ir mano, kad tai gali būti Velnio ar kokio vėliuoko pavadinimas.
Kirnis: anot Lasickio, vyšnių, vyšnių medžių dievas. Jis nurodo labai konkrečiai kaip dievą, kuris globojas prie vienos tvirtovės augančias vyšnias, norėdami jį permaldauti vietos gyventojai papjautus gaidžius sumeta tarp vyšnių, o jų šakose prisagsto degančių žvakių. Jaskevičius sieja su žodžiais kirna, kirnis („klampynė, lūžtvė, krūmuota, šlapia vieta kur prigriuvę medžių“). Taip galėjęs vadintis koks vaiduoklis, vėliuokas. Be to, kirna – labai tinkama vieta šunų ar lapių papjautiems naminiams paukščiams išmesti, kas Laskauskui galėjo pakišti mintį apie aukojimą.
Klamals: žmonių pagalbininkas. Anot Jaskevičiaus, tai tiesiog dainose dažnai minimas kliavalis.
Kremata: paršų bei kiaulių dievas, kuriam buvę kūrenami aukurai ir ant jų liejama alaus auka. Kremata, matyt, bus *kramata < dial. kremė, literatūrinės kalbos kramė ‘galva’ menkinamąja prasme, arba krãmti ‘aptekti šašais’. Anot Jaskevičiaus, *kramata tebūtų niekinamas kiaulės pavadinimas, juoba kad priesaga -ata dažnai pavartojama niekinamąja prasme. Tačiau tokiame kontekste negalima paaiškinti aukurų ir alaus.
Kriksthos: kaip kryžius kapuose sauganti dievybė. Tai bus krikštai, statyti Vakarų Lietuvoje kaip antkapiniai paminklai.
Krukis: anot Lasickio, kiaulių dievas, su didžiausiu pamaldumu garbinamas kalvių Budraičių. Pasak Pretorijaus, „kiaulių krukė“ esą buvusi šventė, kurios metu aukoti kiaulių kriukiai. V. Jaskevičius čia mato visišką užrašytojų nesusigaudymą tarp žodžio kriukis reikšmių: „kiaulės snukis, kiaulės epitetas“ ir „kablys, lazda riestu galu“ (kalvio įrankis).
Lasdona = Lazdona: minima kaip lazdynų deivė. Pavadinimas galėjo atsirasti ir nuo Lazduonos upėvardžio.
Laukpatimo: laukus, jų derlių sergstinti būtybė Laukpatis, tapatinama su Mažvydo minimais laukosargais.
Ligiczus, atstatomas kaip Ligyčius, Lyginčius, Lygiejas, pasak Lasickio – santarvės ir teisingumo dievas. Pavadinimas greičiausiai kilęs iš kaimo vyresniųjų, kurie spręsdavo žmonių nesutarimus.
Luibegeldos: minima kaip „moterų dievybė“ ir pateikiamas toks kreipinys: Luibegeldai per mare porire sekles gillie skaute. Jaskevičius mano, kad tai mįslė: Luibė gelda (=prastas luotas) per marę periria sėklas = gilės skiautė arba užkeikimas – Luobo gelda per marę periri sėklas gilės skiaute!. Pagal T. Narbutą Laibegelda, deivė – Žinia, skleidė žinias apie šlovę, gandus, tačiau ši versija menkai tikėtina.
Matergabiae, pasak Lasickio, – deivė, kuriai namų šeimininkė aukoja pirmąjį krosnin šaunamą duonos kepalėlį, pažymėtą įspaudžiant pirštu. Autentiška forma turi būti *moterų Gabija.
Miechutele, esanti viena iš dažų dievybių, kurias garbinę tie, kurie miškuose ieškodavę dažančiųjų augalų. Tai klaidingai užrašyta *mėlių teta „mėlžolės teta“ arba „mėlynų dažų teta“, kaip kad vadinta moteris, renkanti ir parduodanti arba pati iš jų daranti dažus. M. Pretorijus teigė, kad ji buvo mėlynos spalvos deivė, o J. Brodovskis – spalvų deivė.
Modeina, ir kelete kitų senųjų šaltinių (pradedant Ipatijaus metraščiu, baigiant Daukšos tekstais), minima miškų (medės) deivė.
Numeias, pirminė lytis gali būti *Numėjas, Numiejas, Numyjas, Namijas. Pasak Lasickio, daugybės namų dievybių ar dvasių pavadinimas. Jėzuitų ataskaitose taip pat minimos kažkokios namų dievybės. Kartais tyrinėtojų tapatinams su Ipatijaus metraštyje minimu Nunadieviu, tačiau, manoma, kad be pagrindo.
Orthus: garbinamas žuvingas ežeras. Turėjo vadintis *Artas arba *Artus. Dabar tokio ežero nėra, bet pavadinimą galimai liudija vietovardžiai Artiniškis, Artelė, Artava.
Percuna tete = *Perkūno teta, „žaibo ir griausmo motina“. Šiuolaikinėje Žemaitijoje Perkūno teta tėra plūdimosi žodžiai, panašios reikšmės kaip kad ragana. Jei taip tebus buvę ir XVI a., tai Perkūno teta kaip dievybė akivaizdžiai bus kokio nors lietuvio gyvos vaizduotės vaisius. Nors štai Mežinskis mano šį vaizdinį esant labai seną ir žinomą daugeliui arijų tautų. Kad ir kaip, senuosiuose lietuvių šaltiniuose jis daugiau neminimas.
Percunos = Perkūnas: griaustinio dievas. Gausiai paliudytas kituose šaltiniuose, tautosakoje.
Pesseias, anot Lasickio, slepiasi už židinio, tarp ką tik atvesto prieauglio. Pirminė lytis, matyt, *Piešėjas, nuo žodžio piešos („suodžiai“). Jaskevičius mano, kad taip vadintas paišinas jauniklis. T. Narbutas iš jo padarė Piskę, dievo Numėjo palydovę. Todėl tikėtinas vardo variantas – Pisėjas, nuo žodžio „pisti“.
Pizio: tasai, kuriam jaunuomenė aukoja, ruošdamasi nuotaką lydėti pas jaunikį. Kilęs iš žodžio pizius („pasileidėlis, ištvirkėlis“) < pizė. Gintaras Beresnevičius laikė dievu, globojusiu lytinius santykius, o V. Jaskevičius laikė pokštu ir teigė, kad vien dėl šio žodžio, atsidūrusio Lasickio sąraše, lietuviams priskirti falinį kultą būtų visiškai nepagrįsta.
Polengabia: židinio ugnies sergėtoja. Pirminė lytis – **pelengabija arba peleno gabija, nuo žodžių pelenas („židinys“) ir gabija („namų ugnis“). Pasak Jaskevičiaus, ši sąvoka, matyt, tiesiog įvardija židinio ugnį, be jokių užuominų į šventumą.
Prigirstitis: pasak Lasickio, dievas, išgirstantis kalbančius pašnibždomis. Iš *prigirstytis „kuris išgirsta pašnibždom kalbančius ir besiskundžiančius“ < prigisti, prigista, prigido „sugebėti išgirsti“. M. Pretorijus jį klaidingai siejo su žodžiu giria ir laikė miško dvasia. Pasak Jaskevičiaus, griečiausiai tai bus kažkoks baubas vaikams gąsdinti.
Priparscis: neva dievas, globojantis paršelius. Tai žodis pryparšis (aukšt. prieparšis) – „kiaulių prieauglis“.
Ragaina: miškų deivė. Greičiausiai tai ragana, kuri, pasak tautosakos, dažnai gyvena girioje.
Ratainicza = Ratainyčia (Ratainyčius?): pasak Lasickio, arklių dievybė. Žodis kilęs iš suslavinto žodžio ratainė („pašiūrė vežimams, rogėms ir kitiems daiktams laikyti“). V. Jaskevičius laiko išgalvota dievybe. Kitur spėjama, kad tai dievybė prižiūrinti pakinkytus arklius, kinkinį.
Rauguzemapati = Raugų Žemėpatis: rūgimo arba mielių dvasia. Pasak Lasickio, tai alaus dievas, kuriam aukojami nuliejimai bei pirmasis duonos kepalas (Taswirzis – ? liet. paviržis „papildomas atlyginimas samdiniui maisto produktais, pyragas“). Garbinamas ruošiant raugą svarbioms šventėms. Apeiginiai nuliejimai įvairiomis progomis minimi ir kituose šaltiniuose, bet jie skiriami Žemynai. Raugų Žemėpatis galimai tapatus kitur minimam alaus, raugo dievui Ragučiui arba Rūgučiui.
Rekicziovum: Kęsgailų ir Šemetų iš Venties šeimyninis dievas. Pamatinė šio vardo lytis Rėkùtis (arba Ventys Rekičionis). Šis gerai žinomas Kęsgailų giminės atžala 1528 m. buvo Žemaitijos seniūnas. Dievybė mena pastangas, ryšium su tariama kilmingų žemaičių šeimų romėniškąja kilme, nustatyti jų penatus.
Salaus: niekaip nenusakyta būtybė. Galimai pirminė lytis *salavas < sala („vandens apsupta sausuma; sodžius, kaimas, miško aikštelė“). Galbūt tai galėjęs būti kokio lauko, kaimo ar salos pavadinimas.
Sidzium: lietuvių giminės Michelovičių (Mikalauskų) garbintas dievas. Atstatomas kaip *Sidžius arba *Žydžius, Žiedžius.
Simonaitem = Simonaitis: Mikučių šeimos (Mikutiana) dievybė, veikiausiai yra sudievintas Mikučių pradininkas, arba penatas, Simonaitis.
Siliniczus = Šilinyčius: anot Lasickio, lietuvių samanų dievas, Kerpyčiaus padejėjas. Kilęs nuo žodžio šilinyčia „vieta, kur gausu šilų“ < šilai „viržiai, šilojai“. Šilinyčius reiškia „tą, kuris gyvena šilyne; jo dvasią, vėluoką arba vaiduoklį“.
Siriczus = Siryčius. Lasickio plačiau neapsakytas „žmonių pagalbininkas“. Matas Pretorijus jį vadina Šeryčiumi ir kildina nuo žodžio „šerti“. Anot Valterio Jaskevičiaus, žodis kilęs iš asmenvardžio Sirus (ar jo vedinių Siraitis, Sirutis, Siraičiai). Galbūt kilęs nuo vietovardžio, padaryto pagal šį asmenvardį.
Smik smik Perleuenu: arimo dainos pirmoji eilutė Smik, smik per velėną, klaidingai suprasta esanti dievybe.
Srutis: viena iš dažų deivių, nurodo į kažkokį augalą, kaip ir *mėlių teta. Greičiausiai tai kraujažolės, žemaičiuose dar žinomos kaip sr(i)avas, sr(i)avo žolė, sr(i)aužolė, sr(i)avinė, sruvažolė, sr(i)avanõsis, sruvanõsis pavadinimas.
Szlotrazis = Šluotražis: „žmogaus pagalbininkas“. Aiškinamas paprastai siejant ne tiek su šluota, kiek su pirties vanta. Nors šluota ar vanta buvo svarbūs daiktai mitiniame pasaulėvaizdyje (plg. raganas, skrendančias ant šluotų), bet labai abejotina, ar tai buvusi dievybė.
Tawals: „galimybių kūrėjas“ (auctor facultatum). Algirdas Julius Greimas Tavalą skaito kaip Tabalą ir laiko kaimyninių savišalpos ir gero gyvenimo teikėju bei tapatina su tabalu (vilkinimo mušimo papročiu). Dabar žemaičių kalboje tavalas reiškia „kas tingiai dirba, apsileidėlis, valkata“. V. Jaskevičius taip pat bando sieti jį su tabalo šokiu, kurį J. Laskauskas galimai klaidingai supratęs.
Tiklis: „žmonių pagalbininkas“. Matas Pretorijus jį vadina dievu, kurio dėka sėkmingai auga javai. V. Jaskevičius mano šį žodį kilus iš klaidingai suprasto vietovardžio: ežerėvardžio Tiklis arba Tyklė.
Tratitas Kirbixtu = Trotytojas kibirkščių (žem. tarimu: tråtītås kibirkštū): anot Lasickio, dievybė, užgesinanti trobose kibirkštis. Žodis trotytojas kilęs iš bltr. тратить „išgaišinti, sunaikinti“. Dėl nelietuviškos kilmės, V. Jaskevičius išvis atmeta galimybę jį buvus dievu. Pagal Teodorą Narbutą šis dievas buvo atsargaus elgesio su ugnimi globėjas, kibirkščių gesintojas. Narbutas palyginimui pateikia atitinkanti romėnų dievą Fomax. Norbertas Vėlius teigė, kad jis yra savarankyškas dievas, kuris skiriasi nuo Gabijos ar Pelengabijos.
Twerticos = Tvertikas: lauko Sarakowski globėjas. Sudarytas iš tvérti „čiupti, griebti; aptverti tvora“ su veikėjo pavadinimo priesaga -ikas. Galbūt susijęs su kokiu vietovardžiu (pvz., Tverais) ir mitiniu tos vietovės kunigaikščiu. Laukas Sarakowski priklausytų Telšių apskrityje esantiems Sarakams.
Vblanicza = Ublanyčia: „dievybė, kuri globoja kievieną maldautoją, namų dievybė, atsakinga už ūkio įrangą“. Žodis kildinamas iš ùblas „trobesys su krosnimi dervai degti, degutinė“, ubladė „atskiras trobesys, kur yra duonkepė krosnis arba kur taisomas jovalas gyvuliams“. V. Jaskevičius laiko tiesiog statinio pavadinimu. A. J. Greimas „Ublanyčią“ priskiria ugnies dievams.
Vetustis = Vetušis: „vietinė Rietavo (Retowski) dievybė. Matyt, koks sudievintas giminės protėvis. Šalia Rietavo ir dabar yra kaimas Vatušiai.
Vielona arba Vielonia: pasak Lasickio, mirusiųjų dievas, kurio šaukiamasi tam tikru ritualu bei formule, kuri skamba taip: sikies Vielonia pemixlos (=síkės – veliónio peniùkšlas, „(tam tikri plokšti) pyragaičiai – mirusiųjų maistas (penas)“). Jaskevičius mano, kad tai tiesiog žodis velionis, o jo sudievinimą lėmė nesuprasti budynių ir laidotuvių papročiai. Kiti, pagal vėlyvą Veliuonos miestelio legendą, sieja su spėjama deive Veliona.
Waizganthos = Vaižgantas?: dievybė, kurios šaukėsi merginos dėl gero linų derliaus. Ši dievybė garbinta ištęstu bei gana sudėtingu ritualu ir tik tam tikru metų laiku.
Walgina = Valgina: naminių gyvulių, išskyrus arklius, globėja. V. Jaskevičius šį žodį sieja ne su žodžiu valgyti (juoba, kad gyvuliai ėda), o su valgas – „virvė, saitas, ypač gyvuliams rišti, kamanos, apynasris“. Valgine galbūt vadinta vieta valgams sudėti, užrašinėtojams nesuprantant, išaukštinta į dievus“.
Warpulis = Varpulis: atsakingas už garsą ore prieš ir po griaustinio. V. Jaskevičius jį laiko Perkūno eufemizmu (kaip Dundulis).
Zemiennik = Žemininkas: dievybė, kurios garbei švęsdavo lapkričio antrąją. Ir pats dievybės vardas, ir visa, kas apie ją pasakyta, pažodžiui paimta iš Aleksandro Gvanjinio „Europinės Sarmatijos aprašymo“, nuplagijuoto nuo Stryjkovskio. Tai gali būti nesuprastas kreipinys į Žemyną arba žemininką („ūkininkas, valstietis, žmogus, susijęs su žeme“). Būta mėginimų šią tariamą vyriškąją žemės dievybę sieti su Herodoto paminėtuoju senųjų getų Zamulksis ar Zamolxis.
Zemina = Žemyna. Gausiai šaltiniuose ir tautosakoje paliudyta žemės deivė, tačiau J. Lasickis šiuo vardu ją mini pirmasis.
Zemopacios = Žemėpatis, Žemėpačias: ištisos žemės dievybių klasės pavadinimas. Žemėpačius mini ir Mažvydas, Kuršaitis.

Šaltiniai

Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 4; p. 43–51.
Mitologijos enciklopedija, II t. Vilnius: Vaga, 1999.
Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 5; p. 49–55.
Gintaras Beresnevičius. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas.

[Jaske1-1] Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 4; p. 43–51.

[MitE2-2] Mitologijos enciklopedija, II t. Vilnius: Vaga, 1999.

[Jaske2-3] Valteris Jaskevičius. „Jono Lasickio žemaičių dievai: lietuvių mitologijos studija“, vert. Dainius Razauskas. Liaudies kultūra, 2010, 5; p. 49–55.

[4] Gintaras Beresnevičius. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas.