Šauksmininkas lot vocativus žodžio forma vartojama kaip kreipinys Linksniai nurodo ryšius su kitais žodžiais o šauksmini

Šauksmininkas (lot. vocativus) – žodžio forma, vartojama kaip kreipinys. Linksniai nurodo ryšius su kitais žodžiais, o šauksmininkas tokios paskirties neatlieka, todėl linksniu vadinamas tik iš tradicijos. Pabrėžiant šauksmininką, dažnai pasitelkiami jaustukai o! arba ei!

Šauksmininkas buvo jau indoeuropiečių prokalbėje, tačiau dabar daugelyje indoeuropiečių kalbų jis sutampa su vardininku ir vokaliai išskiriamas intonacija, o raštiškai – skyryba. Pvz., anglų k. I don’t know, John („aš nežinau, Džonai“) ir I don’t know John („aš nežinau Džono“). Keltų, dalyje germanų kalbų šauksmininkui atskirti pridedamas jaustukas o. Iš šiuolaikinių indoeuropiečių kalbų šauksmininką turi baltų kalbos ir dalis slavų kalbų. Indoeuropiečių kalbose atskirą formą šauksmininkas turi tik vienaskaitoje, o dviskaitoje ir daugiskaitoje jis sutampa su vardininku.

Pagal indoeuropiečių prokalbės paradigmą vyriškos giminės o kamieno daiktavardžiai šauksmininke turi galūnę (tiksliau – kamiengalio balsį) -e:

Kalba	Vardininkas	Šauksmininkas
Indoeuropiečių prokalbė	*wl̩kʷ-o-s	*wl̩kʷ-e
Sanskritas	vr̩k-a-s	vr̩k-a
Senovės graikų kalba	λύκ-ο-ς (lúk-o-s)	λύκ-ε (lúk-e)
Lotynų kalba	lup-u-s	lup-e
Lietuvių kalba	vilk-a-s	vilk-e
Bažnytinė slavų kalba	вльк-ъ (vlĭk-ŭ)	вльч-е (vlĭč-e)

Daugelyje šiuolaikinių slavų kalbų šauksmininkas kaip įprastas linksnis yra išnykęs ir sutinkamas daugiausia sustabarėjusiose formose, pvz., rusų Бог-Боже!, Господь-Господи!, slovakų pán-pane, brat-bratu, človek-človeče. Lenkų, čekų, ukrainiečių, sorbų kalbose šauksmininkas tebefukcionuoja.

Pavyzdžiui, ukrainiečių kalbai būdinga paradigma:

vyr. g., vns.: -* > -e: бог-боже, чоловік-чоловіче, пан-пане, Володимир-Володимире;
mot. g., vns.: -a > -o: жінка-жінко, сестра-сестро, Мирослава-Мирославо;
abiejų g., vns.: -o, -ja > -u, -ju: батько-батьку, бабця-бабцю, матуcя-матусю.

Lietuvių kalba turi išplėtotą šauksmininko sistemą, kurią sudaro ne tik atskiri galūnių komplektai, bet ir kirčio perkėlimai – kreipiantis, sušunkant būdinga pabrėžti pirmąjį skiemenį:

giminė	kamiengalis	vardininkas	šauksmininkas
vyriška giminė	o kamienas	vilkas	vilke!
	jo kamienas	vėjas	vėjau!
	ijo kamienas	gaidys	gaidy!
	ijo kamienas	brolis	broli!
	i kamienas	vagis	vagie!
	u kamienas	žmogus	žmogau!
	n kamienas	vanduo	vandenie!
	netaisyklingieji	svečias	svety!
	tikriniai vardai	Jonas	Jonai!
	deminutyvai	broliukas	broliuk(ai)!
moteriška giminė	ā kamienas	tautà	taũta!
	ē kamienas	katė	kate!
	i kamienas	avis	avie!
	r kamienas	duktė	dukterie!
		sesuo	seserie!
	netaisyklingieji	marti	marčia/marti!
	tikriniai vardai	Dalià	Dãlia!
	deminutyvai	sesutė	sesute!

Dabartinėje lietuvių kalboje šauksmininko formos iš dalies sumišusios, kartais vieni kamienai perėmę kitų kamienų šauksmininko galūnę (kamiengalį) arba yra susikurti nauji šauksmininkai pagal analogiją. Antai jo (vėjas, svečias) ir ijo (gaidys, brolis) kamienų šauksmininko galūnė kažkada buvo tokia pati, kaip ir grynojo o kamieno, t. y. -e: *vējas 'vėjas' – *vēje! 'vėjau!', *svetjas 'svečias' – *svete! 'svety!'; *gaidijas 'gaidys' – *gaidije! 'gaidy!'. Formų vėjau! mokytojau! galūnė -au perimta iš u kamieno (plg. sūnus, sūnaus – sūnau!), šauksmininko galūnės -y, -i įsivestos iš sutrumpėjusio vardininko (*gaidijas > *gaidijs > gaid-y-s; *brālijas > *brālijs > *brālīs > *brālis > brol-i-s) pagal analogiją šak-à – šãk-a! (koks balsis vardininko galūnėje, toks ir šauksmininke). Šauksmininko galūnė -ai (Jonai! berniukai!) iš tiesų yra dalelytė ai, prijungta prie sutrumpėjusio šauksmininko: Jone! > Jon! > Jonai! Ši dalelytė dažnai priauga prie linksniuojamųjų žodžių: jisai, jinai, tasai, tarm. baltasai 'baltasis', tujai 'tu', ašai 'aš', dujai 'du'. Formose elnie! velnie! (jo kamienas) šauksmininko galūnė -ie yra perimta iš i kamieno (plg. avis, avies – avie!). i kamieno galūnė -ie panaudota ir priebalsiniams (n, r) kamienams, nors anksčiau čia šauksmininku ėjo grynas kamienas: *vanden! *seser!

Išnašos

Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 109. ISBN 5-87444-225-1.
Vaičiulytė-Romančuk O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 19. ISBN 978-83-89663-09-2.
* Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Įvadas. Istorinė fonetika. Daiktavardžių linksniavimas. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 175-252.

[1] Булыгина Т. В., Синёва О. В. (2006). „Литовский язык. Языки мира“. Балтийские языки. М.: Academia. p. 109. ISBN 5-87444-225-1.

[2] Vaičiulytė-Romančuk O. (2009). Wykłady z gramatyki opisowej języka litewskiego. Morfologia. Warszawa: Wydział polonistyki Uniwersytetu Warszawskiego. p. 19. ISBN 978-83-89663-09-2.

[3] * Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Įvadas. Istorinė fonetika. Daiktavardžių linksniavimas. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 175-252.