Čanų dinastija

Čan giminė buvo kilusi iš vietnamizuotos kinų giminės, kuri XII a. iš Fudziano provincijos migravo į Vietnamą ir apsigyveno Ninbinio provincijos pajūryje. Vienas iš giminės atstovų, Čan Li (viet. Trần Lý, 陳李, 1151–1210) tapo stambiu žemvaldžiu. Jis ir jo palikuonys turėjo vedybines sąjungas su tu metu valdžiusia Li dinastija ir įgijo įtaką rūmuose.

Paskutinieji Li imperatoriai buvo silpni. Psichinę negalią turėjęs Li Huetongas 1224 m. perdavė valdžią šešiametei princesei Li Čieuhoang. Tuo pasinaudojo dvariškis Čan Tudo (), kuris įtvirtino rūmuose Čanų klaną ir slapta apvesdino princesę už savo septynmečio sūnėno Čan Kanio. Spaudžiama Čan klano 1225 m. princesė paskelbė atsisakanti sosto ir perduodanti jį savo vyrui. Taip baigėsi Li dinastija, ir valdžią Daiviete perėmė Čan giminė. Čan Kanis tituluotas imperatoriumi Taitongu.^[6] Jo tėvas Čan Tua užėmė imperatoriaus emerito (viet. Thái thượng hoàng, 太上皇) poziciją ir kartu valdė iki mirties. Imperatoriaus emerito tradicija, t.y. kuomet imperatoriai atsistatydindavo perleisdami valdžią įpėdiniams tačiau toliau dalyvaudavo politikoje, yra būdinga Čan dinastijai.

Pirmaisiais dinastijos valdymo dešimtmečiais valdovai turėjo susidoroti su politiniais oponentais, todėl dauguma Li dinastijos įtakingų asmenybių buvo išžudytos. Buvo malšinami vidaus sukilimai. 1258 m. į Vietnamą įsiveržė Mongolų Juan dinastija, kuri bandė prijungti Daivietą, tačiau nesėkmingai. Vėliau mongolai sudengė dar du žygius į Vietnamą. Garsiausias mūšis 1288 m. vyko prie Bakdango upės.

Apsigynęs nuo Juan dinastijos, Daivietas tik sustiprėjo. Šalyje įsivyravo taika, galėjo klestėti kultūra. 1306 m. pietinės kaimynės Čampos karalius Džaja Sinhavarmanas III pasipiršo Daivieto imperatoriaus princesei Hujenčan. Kaip kraitį jis atidavė dvi valdas, iš kurių suformuota piečiausia Vietnamo provincija Tuanhoa (dab. Kuangči ir Danangas). Tiesa, Čampos karaliui mirus, santykiai tarp Daivieto ir Čampos pablogėjo.

Valstybės silpimas prasidėjo valdant imperatoriui Dutongui, po imperatoriaus Mintongo mirties 1357 m. Jis mažai rūpinosi valstybės reikalais ir leido iždo pinigus prabangai. Savo įpėdiniu jis pasirinko brolio sūnų Zuong Niatle, kuris irgi nebuvo geras valdovas. Dėl to augo nepasitenkinimas. 1370 m. imperatoriaus žentas Čan Fu nuvertė Zuong Niatle ir titulavosi nauju imperatoriumi, o Zuong Niatle buvo nužudytas.^[7]

Nužudytojo motina pabėgo į pietinę kaimynę Čampą, ir siekdama keršto paprašė vietos valdovo Po Binasuoro užpulti Daivietą. Šis įvertinęs Daivieto valstybės nuosilpį įsiveržė ir beveik nepatirdamas pasipriešinimo pasiekė sostinę Tanglongą, kurį nusiaubė.^[8] Čan imperatoriaus dvaras turėjo bėgti iš sostinės. 1376 m. imperatorius Čan Zuetongas asmeniškai išvedė armiją prieš Čampą, tačiau mūšyje patyrė pralaimėjimą, kurio metu žuvo imperatorius ir keli generolai. Naujas imperatorius Čan Hienas nesugebėjo suvaldyti situacijos. Tai pavyko tik 1390 m., kuomet generolas Čan Chatčanas sumušė Čampos armiją, ir Po Binasuoras žuvo.^[9]

Visų šių įvykių kontekste imperatoriaus dvare ypatingą galią įgijo didikas Ho Kuili. Jis dar labiau sustiprėjo, kuomet 1394 m. mirė imperatorius regentas Čan Ngetongas, iki tol de facto valdęs šalį. Likęs valdyti imperatorius Čen Tuantongas buvo silpnas. 1398 m. Ho Kuili pasikvietė jį į naujai statomą sostinę Tanhoa. Tan įtikino jį perduoti valdžią penkiamečiui Čen Anui. Kitais metais Tuantongas nužudytas, o rūmuose išžudyta visa įtakinga diduomenė, kuri galėjo kelti grėsmę. 1400 m. Ho Kuili pats titulavosi naujuoju Daivieto imperatoriumi ir pradėjo Ho dinastiją.

Valstybė buvo skirstoma į 12 provincijų (viet. lộ, 路), kurios sukurtos sustambinus 24 Li dinastijos provincijas. Jos savo ruožtu skirstomos į prefektūras (viet. phủ, 府). Smulkesni vienetai buvo čau (viet. châu, 州), hujenai (viet. huyện, 県) ir sa (viet. xã, 社). Pastarieji atitiko paskiras gyvenvietes.

Čanai patobulino kinų paraką^[10] ir tai leido dinastijai išplėsti valstybę į pietus bei sumušti ir vasalais paversti Čampą.^[11] Dinastijos valdymo metais pirmąkart pradėti naudoti popieriniai banknotai Vietname.^[12] Čan laikotarpis laikomas vietnamiečių kalbos, menų ir kultūros aukso amžiumi.^[13] Būtent šiuo laikotarpiu pirmąkart čunom raštu parašyti kūriniai,^[14] o šnekamoji vietnamiečių kalba imta vartoti karališkuose rūmuose šalia kinų.^[15] Tai padėjo pamatus tolesnei vietnamiečių kalbos ir vietnamiečių tapatybės vystymuisi bei įsitvirtinimui.

Nors oficiali religija buvo budizmas, šalyje ėmė plisti konfucianistinis švietimo modelis. Pradžioje budistų šventyklose, o vėliau ir privačiose mokyklose būdavo mokoma konfucianistinių kanonų ir Kinijos istorijos. Praėjus septyneriems metams po Čan dinastijos įsigalėjimo, 1232 m. imperatorius Čan Taitongas paskelbė apie pirmuosius imperatoriškuosius egzaminus, kurių tikslas – išrinkti geriausius mokslininkus Daiviete prestižinėms pareigoms karaliaus dvare. Yra išlikę sąrašai su geriausiai pasirodžiusiais studentais 1232–1347 m. laikotarpiu.

Čan laikotarpio literatūra laikoma tiek kokybe, tiek kiekybe labiau išvystyta nei Li dinastijos literatūra.^[16] Kita vertus, pačioje dinastijos pradžioje dauguma Čanų klano narių buvo neraštingi žvejai^[17]. Čanų dinastijos įkūrėjas Čan Tudo to meto rašytiniuose šaltiniuose buvo apibūdintas kaip „paviršutiniško išsimokslinimo“.^[18] Tačiau nuvertę Li dinastiją ir uzurpavę valdžią Čan imperatoriai ir kiti princai bei markizai šalyje ypatingai rėmė kultūrą ir ypač literatūrą.^[19]

Dinastijos valdymo metais populiariausios literatūros srovės buvo budistinė ir patriotiškoji. Norėdamas paminėti Daivieto pergalę prieš mongolus didysis kancleris Čan Kuangchajus parašė eiles pavadinimu „Sugrįžimas į sostinę“ (viet. Tụng giá hoàn kinh), kurios laikomos vienu charakteringiausiu patriotinės vietnamiečių literatūros dinastijos laikotarpiu pavyzdžiu. Kitas patriotinės literatūros pavyzdys – „Karių kvietimas“ (viet. Hịch tướng sĩ), parašytas generolo Čan Kuoktuano.^[20] Be Čanų klano narių, buvo keletas mandarinų ir mokslininkų, rašiusių patriotines eiles.

Budizmas buvo faktinė valstybinė religija, tad budistinė, ypač dzen, tematika atsispindėjo to meto literatūroje, pvz., imperatoriaus Čan Niantongo ir kitų parašyti kūriniai, priskiriami taip vadinamai Čuklamo mokyklai.^[15] Be literatūros, kurią kūrė aukščiausieji visuomenės sluoksniai, buvo renkamas ir užrašomas sakytinis folkloras – liaudies pasakojimai, padavimai ir pasakos apie dvasias. Šiuos pasakojimus rinko ir užrašė Li Tesenas ir Čan Tepapas. Ši surinkta liaudies literatūra vertinga tuo, kad pasakoja apie ankstyvąją Vietnamo istoriją.^[21]

Čan literatūra atliko reikšmingą vaidmenį Vietnamo literatūros istorijoje, nes davė pradžią rašytinei vietnamiečių kalbai – ji nuo šiol buvo užrašoma čunomo raštu.^[22] Manoma, kad imperatoriaus Čan Niantongo valdymo metais ji pirmąkart vartota kaip antroji kalba po kinų oficialiuose karališkojo dvaro raštuose.^[15] Poezijos, užrašytos čunomo raštu pradininku laikomas Han Tujenas, Niantongo rūmuose dirbantis tarnautojas, 1282 m. parašęs vietnamietiškas eiles.^[14] He was considered the pioneer who introduced chữ nôm in literature.^[23] Vėlesniais metais Čan dinastijos mokslininkai ėmė dažniau vartoti čunomo raštą rašydami vietnamietiškai.

• Chapuis, Oscar (1995), A history of Vietnam: from Hong Bang to Tu Duc, Greenwood Publishing Group, ISBN 0-313-29622-7
• Dương Quảng Hàm (1968), Việt-Nam văn-học (vietnamiečių), Trung-Tâm-Học-Liệu
• Dutton, George; Werner, Jayne; Whitmore, John K. (2012), Sources of Vietnamese Tradition, Columbia University Press, ISBN 978-0-231-51110-0
• Hall, Kenneth R., red. (2008), Secondary Cities and Urban Networking in the Indian Ocean Realm, C. 1400–1800, Comparative Urban Studies, 1 t., Lexington Books, ISBN 978-0-7391-2835-0, nuoroda tikrinta 2013-08-07
• Miller, Terry E.; Williams, Sean (2008), The Garland handbook of Southeast Asian music, Routledge, ISBN 978-0-415-96075-5
• Ngô Sĩ Liên (1993), Đại Việt sử ký toàn thư (vietnamiečių) (Nội các quan bản leid.), Hanoi: Social Science Publishing House
• Taylor, K. W. (2013), A History of the Vietnamese, Cambridge University Press, ISBN 978-0-521-87586-8
• Tham Seong Chee (1981), Essays on Literature and Society in Southeast Asia: Political and Sociological Perspectives, Singapore: NUS Press, ISBN 9971-69-036-5
• Tuyet Nhung Tran; Reid, Anthony J. S. (2006), Việt Nam Borderless Histories, Madison, Wisconsin: University of Wisconsin Press, ISBN 978-0-299-21770-9
• Trần Trọng Kim (1971), Việt Nam sử lược (vietnamiečių), Saigon: Center for School Materials